XIX amžiuje pradėję keltis iš kaimų į miestus, anglai netikėtai pajuto kaimiško gyvenimo ilgesį. Šis ilgesys turbūt ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Anglijoje taip išpopuliarėjo iškylos.
Nors ryžiai yra pagrindinis ir populiariausias kasdienis japonų maistas, tačiau, dėl savo nedidelės kainos ir paruošimo paprastumo, jiems populiarumu nedaug tenusileidžia makaronai.
Šaltuose Škotijos kalnuose, kur kitoms grūdinėms kultūroms augti sąlygos nepalankios, geriausiai dera avižos.
Vyriausiasis liokajus, anglų lordo patarnautojas, kiekvieną rytą privalėdavo atlikti labai svarbią užduotį – patiekti savo ponui rytinę arbatą. Arbatos patiekimas – savitas ritualas.
Kaip ir kitose Azijos šalyse, Birmoje pagrindinis maistas yra virti vandenyje arba garuose, birūs ar lipnūs ryžiai. Jie patiekiami svečiams vos prisėdus prie stalo, nes turi būtų karšti.
Rugsėjo 16 dieną Miunchene (Vokietija) prasidėjo didžiausias alaus festivalis „Oktoberfest“, truksiantis iki pat spalio 3 dienos.
Dabartinė Baltarusijos virtuvė išlaikė tradicinius gaminimo metodus, nors ir praėjo ilgą evoliucijos kelią.
Vietnamas ilgą laiką priklausė Kinijai, vėliau kelis šimtmečius džiaugėsi nepriklausomybe ir laisve. Šalį kolonizavus prancūzams, Vietnamas buvo pradėtas vadinti Indokinija.
Žvelgiant iš viršaus, Indonezijos salynas panašus į akvamarino, safyro ir smaragdo atspalviais žėrintį vėrinį, besitęsiantį tarp Australijos ir pietryčių Azijos.
Šri Lanka – tai nedidelė ašaros formos tropinė sala, kuri yra piečiausioje Indijos subkontinento dalyje, todėl romantiškai pravardžiuojama „perlu Indijos ausyje“.
Anot patarlės, genys margas, bet pasaulis dar margesnis. Kulinarijos pasaulyje lygiai taip pat – kuo plačiau žvelgi į pasaulio virtuves, tuo labiau stebiesi.
Tiems, kurie mano, jog įdomi senųjų kavos namų kultūra vystėsi tik tokiuose miestuose kaip Viena ar Budapeštas, šis Frankfurto kavinių istorijos tęsinys turėtų būti geriausias įrodymas, kad jie klysta.
Ilgą laiką ne alus, o kava buvo populiariausias gėrimas Vokietijoje. Kavinės, kurios dažniau buvo vadinamos kavos namais, šalyje egzistavo šimtmečius. Aplankykime keletą Frankfurto kavinių.
Grybai Lenkijos miškuose renkami nuo neatmenamų laikų, todėl yra pagrindinė daugelio lenkų virtuvės patiekalų sudedamoji dalis. Plačiuose šalies miškuose randama labai daug grybų rūšių.
Hagis yra nacionalinis škotų patiekalas, nors škotai labai mėgsta svečiams iš užsienio pasakoti, kad pastarasis yra miške gyvenanti mitinė būtybė, kurią dėl jos išmanumo labai sunku sumedžioti.
Galbūt užtenka dairytis po tolimas ir egzotiškas šalis ieškant naujų patiekalų, prieskonių, gaminimo būdų. Verčiau apsidairykime aplinkui ir ko nors įdomaus paieškokime netolimuose kraštuose.
Daugybė knygų yra prirašyta apie turkišką kavą. Nežinant tradicijų ir šalies gyventojų pomėgių, galima greitai nusivilti geriant „skystą“ arbatą su įkyriomis žemėmis.
Atrodo, jog šioje šalyje visi gyvena be rūpesčių. Po darbo dauguma tunisiečių keliauja į kavines išgerti tradicinės tunisietiškos mėtų arbatos su kedro riešutais, parūkyti kaljano.
Visų pasaulio šalių kulinarijos meno vystymasis glaudžiai susijęs su civilizacijos lygiu, geografinėmis ir klimato sąlygomis, žemdirbystės ir prekybos būkle bei religijos įtaka.
Turkijos virtuvė yra kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų bei Viduržemio regiono, ji atspindi ilgą ir sudėtingą Turkijos migracijos iš stepių į Europą istoriją.
Uzbekų virtuvę galima skirti į dvi dalis, nes vasaros metu dažniausiai valgomos daržovės ir vaisiai bei iš jų gaminami įvairūs patiekalai, o žiemą – džiovinti vaisiai, marinuotos daržovės.
Valgymas – svarbus aspektas Turkijoje. Šalyje nepriimtina valgyti „pakeliui“ ar greitai užbėgti užkąsti nedidelėje kavinukėje, kai kiti namiškiai valgo namuose.
Paelja (isp. paelle) – nacionalinis ispanų patiekalas, dažniausiai gaminamas su moliuskais, kalmarais ir jūrų vėžiais.
Nardini šeimai, kuri grapos gamybos verslą pradėjo dar 1779 metais, likimas buvo nuolankus.