Amerikietiška virtuvė mums pirmiausia asocijuojasi su greituoju maistu – mėsainiais, sūrainiais, gruzdintomis bulvių lazdelėmis (vadinamosiomis bulvėmis „fri“) ir panašiais ne itin naudingais sveikatai produktais.
Šios egzotiškos šalies gyventojai labai mėgsta maistą, kurį galima imti rankomis ir suvalgyti keliais dideliais kąsniais.
Kinų patarlė sako: „Jei iš už stalo pakilai jausdamas lengvą alkį, padarei gerą savo sveikatai, jei pavalgei iki soties – nusinuodijai“.
Itališkos sriubos puikiai atspindi skirtingus šalies kraštovaizdžius ir metų laikus. Iš sriubų sudedamųjų dalių taip pat lengvai galima nustatyti, kokiame regione jos yra pagamintos.
Pítes (pita) – tai ne tik plokščias ir minkštas tešlos gabalas, kuris iščirškinamas krosnyje, perpjaunamas pusiau ir įdaromas salotomis. Tai tikras graikų virtuvės meno kūrinys.
Sunku įsivaizduoti turkų vakarienę be raki. Šį aromatingą anyžinį likerį turkai siūlo prie daugybės patiekalų, ir geria ne tik tarp valgių, bet ir valgant.
Ispanijos, Kinijos, Portugalijos, Afrikos, Indijos kultūrų mišinys kubietiškai virtuvei suteikė įvairovės, tačiau geriausiai šią šalį atspindi romas, cigarai, saulė ir jūra...
Azijos šalių valgių populiarumą nulėmė ne tik skanūs patiekalai, bet ir greitas maisto pagaminimo būdas.
Šios šalies gyventojai ypatingai vertina šviežią maistą, tad jų posakis „Jei tai lėkštėje, tai turi būti šviežia“ ne iš kelmo spirtas.
Belgai labai mėgsta paukštienos patiekalus. Kiekvieną sekmadienį šios šalies gyventojai mėgaujasi vištiena su prancūziškomis bulvytėmis arba vištiena su troškintais obuoliais.
Indų valgiai neįsivaizduojami be įvairiausių prieskonių, žolelių, natūralių maisto pagardų. Maistui paskaninti vartojamos šaknys, sėklos, įvairūs lapai ir žiedai.
Tailandiečiai gamindami savo patiekalus, vadovaujasi paprasta tajų virtuvės taisykle „idealus valgis visada skirtas akiai, nosiai ir gomuriui “.
Italai puikiu maistu, įdomiais patiekalais domisi visus metus, tačiau per Kūčias jam skiriamas ypatingas dėmesys.
Italija. Itališkos šv. Kalėdos yra dvejopos prigimties – tai krikščioniškųjų bei dar iš senovės Romos imperijos laikų atkeliavusių pagoniškųjų tradicijų mišinys.
Kai lankėmės Italijos šiaurės rytų dalyje besidriekiančiame Veneto regione, Vičencos provincijoje, iki Kalėdų buvo dar labai toli.
Venesuelos virtuvė – tai žiupsnelis europietiško skonio, truputis indiškosios dvasios ir dalelė afrikietiškos egzotikos.
Udon makaronų istorija nelabai skiriasi nuo kitų makaronų rūšių istorijos – beveik prieš 1200 metų iš Kinijos į Japoniją jie atkeliavo kartu su budistų vienuoliu Kobo Daishi.
Nors ramen, udon ir soba makaronai į Japoniją atkeliavo iš Kinijos, tačiau tik ramen iki šiol išlaikė kiniško gaminio įvaizdį.
Šiandien ir maitinimo įstaigose, ir ant mūsų stalo gausu įvairiausių valgių. Vieni susipažįsta su užsienio šalių virtuvėmis, kiti – patys improvizuoja, o treti nori paragauti autentiškų mūsų krašto valgių.
Juoda ruginė duona, baltas varškės sūris, šaltibarščiai, balandėliai – lietuviški patiekalai, kurių skonį gerai žinome.
Austrijoje degtinė gaminama daugybę amžių. Beveik kiekvienas ūkininkas turi savo varyklą, kurioje distiliuoja nukritusių vaisių arba kitų vėjo nupurtytų ūkyje auginamų produktų sultis.
Gurmanišku patiekalu Prancūzijoje sraigės tapo XIX a. pradžioje. Už tai prancūzai turėtų būti dėkingi Antoine Careme, laikomu bene pagrindiniu prancūzų virtuvės pradininku.
Sakoma, kad Libano virtuvė suformuota iš europietiškosios, tačiau dvelkia rytietiškų prieskonių aromatais.
Prancūzai atkakliai prieštarauja nuomonei, kad prancūziškos bulvytės pirmą kartą buvo išvirtos Belgijoje.
Новейшие отзывы о ресторанах
Лучшие предложения ресторанов
Лучшие рецепты
Много, много других новостей
