Spalvinga, aromatinga ir žinoma, aštri – taip gali būti apibūdinta meksikietiška virtuvė, viena populiariausių virtuvių visame pasaulyje. Prieskonių įvairove pasižymintys meksikietiški patiekalai daugiausiai gaminami iš trijų pagrindinių ingridientų: kukurūzų, pupelių ir aitriosios paprikos, naudojant daug daržovių, įvairių aštrių padažų ir mėsos.
Pasaulio tautų virtuvių įvairovė per ilgą laiką susiformavo dėl keleto priežasčių: skirtingos gamtinės sąlygos įvairiose pasaulio vietose lėmė skirtingų žemės ūkio kultūrų prijaukinimą, dėl skirtingo klimato skyrėsi ir žmonių mitybos poreikiai, be to, maitinimosi įpročiams įtaką darė tradicijos ir religiniai nuostatai.
Vietnamas neabejotinai gali būti vadinamas maisto gurmanų rojumi: nors vietnamietiška virtuvė atrodo paprasta, jos skoniai – ypatingi ir nepakartojami, o gatvės maistas – tikriausiai sveikiausias pasaulyje. Kaip ir kitose pietryčių Azijos šalyse, ryžiai yra neatskiriama beveik kiekvieno valgymo dalis, tačiau vietnamietiška virtuvė turi pasiūlyti žymiai daugiau.
Nuo regbio prie vyno: Gerard Bertrand istorija Šiltą rudens vakarą vyno ir maisto entuziastai susirinko neformalioje „Gerard Bertrand“ vyno degustacijoje. Žymiausios Pietų Prancūzijos vyninės asortimento paragauti atvyko daugybė svečių: vyno mylėtojų, restoranų ir viešbučių savininkų bei jų atstovų. Tarp svečių netrūko ir pažįstamų veidų iš Lietuvos garsenybių pasaulio, tokių kaip visuomenės veikėjas Saugirdas Vaitulionis, dainininkas Vaidas Baumila ar socialinių tinklų ikona Agnė Jegelavičiūtė.
Ar įsivaizduojate save vienu metu Paryžiaus sūrininkų kavinukėje, Amsterdamo senamiesčio firminėje sūrių krautuvėlėje, Ispanijos kaimo sūrio ūkyje ir Italijos kietųjų sūrių brandinimo rūsiuose...? Sunku net įsivaizduoti? O jei pasiūlytumėm tai patirtu realiai, čia pat, Vilniuje, Gedimino prospekte? „Say Cheese“ čia atidarė sūrių krautuvėlę-bistro, kur geriausi Europos sūriai ir firminiai pasaulio virtuvių patiekalai su jais.
Nors patiekalų įvairove Centrinės Azijos tautos pasigirti negali, gėrimų išradingieji klajokliai sugalvojo pačių įvairiausių ir iš pačių įvairiausių ingredientų. Dauguma gėrimų gaminami tik tam tikrą sezoną, nes tikima, kad jų sudedamosios dalys padeda susitvarkyti su gamtos iššūkiais. Gėrimai gaminami iš fermentuotų maltų perlinių kruopų, kukurūzų arba kviečių, o tradicinė arbata ruošiama su karštu pienu, vakarykštės duonos likučiai ir naminiu sviestu.
Žali slėniai, per kuriuos dūksta arklių kaimenės, nesibaigiančios stepės, svaiginantys kalnai, nematyto tyrumo upės, karščiu alsuojančios dykumos – atrodo, kad gamta čia parodo visus savo veidus. Centrinė Azija - unikali vieta, kur ne tik galima pasigardžiuoti kinietiškais makaronais ar persiškais gardumynais, bet ir susipažinti su vis dar gaju klajoklišku gyvenimo būdu.
Apie netikėtus derinius, smaližių rojų, gatvės maistą, ypatingus pusryčius, kulinariniai papročiai ir namų virtuvės ypatumai bei...Tarof. Irane visas etiketo taisykles apibūdina vienas žodis – „Tarof“. Tai itin subtilus mandagumas, kai, gerai nepažįstant žmogaus, norima parodyti, kad jam jaučiama didžiulė pagarba. Ši tradicija mena dar Persijos imperijos laikus, kai gyvavo laipsnių ir pareigybių sistema ir buvo norima demonstratyviai parodyti pripažinimą. Per daug metų „Tarof“ tradicija ir jos reikšmė visuomenėje labai keitėsi, tačiau tai vis dar itin svarbi iraniečių kultūros dalis. Taigi, kaip tai veikia
Iranas – viena paslaptingiausių valstybių, ilgą laiką gyvavusi už geležinių užsklandų. Siūlome praskleisti Iraną dengiantį paslapties šydą ir susipažinti su vienos galingiausių kada gyvavusių pasaulio imperijų, Persijos, palikuonimis bei spalvingu jų virtuvės paveldu.
Dažna vietnamiečio diena prasideda nuo ankstyvo ryto, kai dar saulei nepatekėjus traukiama į turgų. Vietnamiečiams ypač svarbu šviežumas, todėl dauguma būsimų produktų dar juda. Įvairiausios žuvys, varlės, unguriai, sraigės, jūros gėrybės, dar tebekudakuojančios vištos – tai tik keletas „radinių“ tipiškoje turgavietėje. Be to, jeigu norėsite įsigyti tik vištienos krūtinėlės ar šlaunelių, tai padaryti bus sunku – teks pirkti visą vištą, mat Vietname nėra nevalgomos mėsos dalies.
Šiek tiek cukraus (rudo), šiek tiek miltų, kiaušinių, ir, žinoma, kaip ir pats pavadinimas teigia, sviesto – ir gausite vieną iš įspūdingiausių Kanados konditerijos skanėstų, sviestinę „tartaletę“ (angl. „butter tart“). Žinoma, tai dar ne viskas. Daugeliui kanadiečių sviestinė „tartaletė“ sukelia aistrą, - na bent jau tiems, kurie turi ką papasakoti apie sviestinės „tartaletės“ istoriją. Ar dar dedama kokių razinų, o gal riešutų? „Tradicinė“ sviestinė „tartaletė“ saldinama ruduoju cukrumi, o gal Kanados klevų sirupu, o gal kukurūzų sirupu? Viena tikrai aišku – panašu, jog visų senelės turėjo tą „slaptąjį“, iš kartos į kartą perduodamą receptą, kuriuo Jūs galbūt norėsite arba nenorėsite pasidalinti su kitais!
Neretai skirtingų Kaukazo virtuvių atstovai kviečia ragauti to tikrojo chačiapuri. Tačiau yra tiek skirtingų jų rūšių, ir nei viena iš jų nėra tikresnė už kitą. Puikius chačiapuri gamina ir Armėnai, tačiau Gruzijos valdžios institucijos užpatentavo „chačapuri“, kaip Gruzijos nacionalinės virtuvės prekinį ženklą. Sakoma, kad kiekviena gera šeimininkė Gruzijoje turi savo chačiapuri receptą.
Šiuo metu tradiciniais ir išskirtiniais gaminiais, kurie gali būti specialiai ženklinami, Europos Komisija yra pripažinusi šešis Lietuvoje gaminamus produktus: Daujėnų naminę duoną, žemaitišką kastinį, Stakliškių midų, lietuvišką varškės sūrį, Seinų – Lazdijų krašto medų ir lietuvišką skilandį. Tai reiškia, kad šie produktai išsiskiria specifinėmis ypatybėmis ir kokybe, yra gaminami pagal autentiškus receptus.
Dr. Rimvydo Laužiko knyga „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (Briedis, 2014) yra bene pirmasis bandymas sistemiškai rašyti apie istorinę Lietuvos virtuvę. Siekta suderinti istoriją ir kulinariją, t. y. autoriaus istorinius tyrinėjimus su jo pomėgiu gaminti. Greta publicistiniu stiliumi aprašomos gastronominės kultūros istorijos, pateikiami ir rekonstruoti bei šiuolaikinei virtuvei pritaikyti receptai.
Norėdami pažinti šiuolaikinės Graikijos virtuvę, jos skonio profilį, maisto gaminimo techniką, valgymo kultūrą, neišvengiamai savo žvilgsnį atgręšime į senąją Eladą, jos mitus bei tikras, nesumeluotas istorijas, tautos genialumą, sąmojį ir neišvegiamai – maistą, kuriuo graikai tikrai mokėjo mėgautis.
Armėnija garsėja, kaip viena seniausių pasaulio civilizacijų, kurioje gausu gamtinių išteklių. Nuo seno šalis vadinama vienu seniausių vynuogynų bei vyndarių lobynu. Biblijoje sakoma, kad „Nojus nužengė nuo Ararato kalno ir pasodino pirmąją vynuogių šakelę kalno papėdėje, iš kurios derliaus po to gėrė vyną“. Laukinės vynuogės Vitis vinifera silvestris augusios čia daugiau nei prieš milijoną metų davė pradžią kultūriniams vynuogynams vinifera.
Grįžusi iš beveik mėnesio trukmės kelionės mašina po Ukrainą ir Krymą, per ukrainietiškos virtuvės vakarą, kurį organizavau artimiausiems draugams, norėdama pasidalinti įspūdžiais, buvau kategoriška – niekada daugiau! Mažų mažiausiai traukė ten grįžti, o ir įspūdžiai tikrai nepriminė tų, girdėtų iš draugų ir artimųjų, viešėjusių Ukrainos perlu vadinamame Kryme. Nežinau, ar salsvo karšto oro aromato, ar sūrios jūros gaivos ilgesys laikui bėgant visus didžiuosius kelionės nusivylimus arba ištrynė, arba privertė vertinti su šypsena ir humoru. Besidalinant įspūdžiais apie kelionę, išvirusi bent dešimt litrų ukrainietiškų barščių ir keliasdešimt pelmen‘ių, galiu pasakyti, kad ne tik gamta ir jūra vilioja atgal, bet ir Ukrainos maistas. Ne virtuvė, o maistas. Greitai suprasite, kodėl...
Keliaudami paprastai neišvengiame ir pažinties su lankomų šalių virtuve, tradiciniais patiekalais, sužinome, kas būdinga tai vietovei. Tačiau yra ir tokių vietovių, kurias pasaulyje garsina tam tikri produktai. Tad kur jų ieškoti?
Itališki desertai sparčiai randa kelią į lietuvių skrandžius ir širdis. Dar ne taip seniai italų virtuvė mūsų šalies gyventojams siejosi tik su picomis ir makaronais, tačiau dabar jau ne vienas mūsų žino, kad tai – tik maža dalelė to, ką mums gali pasiūlyti Italijos kulinarinė patirtis. Itališki desertai dėl ypatingų savo skonio savybių populiarūs visame pasaulyje.
Svečius iš užsienio nedvejodami vaišiname didžkukuliais. Ar neklystame Lietuvos kulinarines tradicijas siedami su bulviniais patiekalais ir rūkytais mėsos gaminiais? Apie kulinarinį paveldą ir jo komunikavimą - Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas, kulinarinio paveldo žinovas, dr. Rimvydu Laužiku.
Rugsėjo pabaigoje, kai vėstančios naktys pamažu pradeda spalvinti medžius, o išsikvėpusios saulės atokaitoje karo prisirpę vynuogių kekės, Vengrijos vyndariams prasideda pats darbymetis – derliaus nuėmimo metas. Tiek plačiuose stambių vynuogių augintojų laukuose, tiek mažuose šeimos ūkiuose klega žmonės. O vyno ūkių šeimininkai, prieš tai apėję savo valdas – išragavę auginamų rūšių vynuogių, patikrinę, ar jose yra pakankamas cukraus kiekis, ar uogų spalva pakankamai sodri, ar kauliukai nusidažę rudai – dabar rūpestingai vadovauja vynuogių kelionei namo.
Pietų Korėja – kupina kontrastų, bet tuo pačiu ir labai svetinga šalis. Korėjiečiai labiausiai vertina tai, kas gaminta Korėjoje, tiek šnekant apie gėrimus ir maistą , tiek ir apie darbą . Korėjiečiai gana stipriai įsikibę savo tradicijų ir sunkiai perima kažką naujo. Pavyzdžiui, grikiai korėjiečių kultūroje yra naudojami arbatai, jeigu tu juos valgai, jiems atrodysi labai „keistas“ ir niekaip neįkalbėsi jų pabandyti paragauti.
Japonų virtuvė mums tokia pat paslaptinga ir egzotiška, kaip ir pati Japonija. Japonų kulinarai laikosi principo – „Ne sukurk nauja, o atrask ir atskleisk“.
Bulvės Airijoje yra vienas pagrindinių maisto produktų. Jų maistinė vertė šalyje buvo žinoma žymiai anksčiau nei kitose Europos šalyse.
Новейшие отзывы о ресторанах
Лучшие предложения ресторанов
Лучшие рецепты
Много, много других новостей
