Rusai ne tik blynų, bet ir duonos kepti nemokėjo
Kad ir kaip nenorėtų sutikti kai kurie kalbininkai, iš tiesų nėra lietuviškesnio žodžio, kaip „blynas“. Suprantama kai kurių kalbininkų rusofiliškai nostalgiška nuostata vos ne kiekvieną lietuvišką žodį kildinti iš rusų kalbos, - taip jau buvo mokinti, taip jiems yra įdiegtas fanatiškas garbinimas visa ko kas rusiška. Tačiau žinant rusų ir lietuvių kulinarijos istoriją, daugelis dalykų pasisuka visai kitu kampu ir daugelis rusų kalboje vartojamų žodžių parodo savo tikrąją kilmę, būtent baltiškąją, o ne slaviškąją.
Rusų tauta, kaip ir visi slavai, vėliausiai iš indoeuropiečių pradėjo auginti ne tik daržoves, bet ir javus, todėl ir ką nors gamintis iš šių žaliavų maistui ne patys išmoko, o perėmė iš kitų tautų, iš tų tautų, kurių žemėse įsikūrė arba šias tautas išstūmė. Būtent apie tai sako ir šiuolaikinis toponimikos mokslas, netgi rusų akademikai Toporovas ir Ivanovas savo moksliniuose darbuose teigia, kad vietovardžiai, upių, ežerų, kalvų pavadinimai Rusijoje nuo Juodosios jūros pietuose palei Volga iki Kamos šiaurėje ir nuo Volgos rytuose iki Lietuvos vakaruose yra ne slaviškos, o baltiškos kilmės, viršuje iki Ledinuotojo vandenyno yra ne slaviškos, o vengrų-suomių kilmės. Nori to ar nenori rusofiliniai Lietuvos kalbininkai, bet jei patys rusų mokslininkai pripažįsta rusų atsikėlimą į baltų gyvenams sritis, tai ir maisto, maisto ruošybos terminai, ypač žemdirbystės maisto produktų, maisto gaminių, valgių, valgių pavadinimų yra jokiu būdu ne slaviškos, o baltiškos arba vengro-suomiškos kilmės. Žiūrėkite, net iki šių dienų išlikęs rusiškas duonos „хлеб“ (beje, ir lenkiškas „chleb“) pavadinimas reiškia jokiu būdu ne keptą duoną lietuviškąja prasme, o srėbalą, - miltsriubę, rusiškas žodis „хлеб“ yra kilęs iš veiksmažodinės formos „хлебать“ – „srėbti“, nes duoną rusai išmoko gaminti ir kepti žymiai vėliau, nei srėbti miltsriubę, kurią buvo galima gamintis įmaišant trintus arba maltus javų grūdus į šaltą vandenį, arba karštą - verdant miltsriubes, košes, - va, net rusiška „каша“ yra tiesioginis skolinys iš lietuviškos „košė“. Garsieji „pelmeniai“ yra jokiu būdu ne rusiškas terminas, „pelmeniais“ virtinukus su mėsa arba žvėriena vadino komiai, - rusai šį terminą iš komių perėmė ir pasisavino.
Taip yra ir su blynais. Na, nemokėjo rusai kepti blynų, nes ir negalėjo jų mokėti kepti iki tol, kol nepradėjo auginti javų, kol neišmoko iš javų pasigaminti miltų. O toliau dar gražiau: blynams kepti pirmiausia reikia pasigaminti iš miltų blendinį. „Blendinys“ – ko gero yra pats seniausias indoeuropiečių kulinarinis terminas, atsineštas į Europą iš savo senosios protėvynės. Vieni tik lietuviai tebemoka blendinį gamintis ir vis dar tebenaudoja šį terminą tiesiogiai, t. y. blynų kepimui. Kitos indoeuropiečių tautos, pav, anglai dar turi išlaikę žodį „blend“, tačiau jis jau reiškia „mišinį“. Žodį „blynas“ miltiniams kepiniams vadinti naudoja rusai, lenkai, čekai; vokiečiuose „blynas“ pakito į „plinse“, angluose į „pancake“.
Rusai, kaip ir visi slavai, blendinio darytis nemokėjo ir perėmė iš lietuvių lengvesnį savo tarčiai kulinarinį terminą „тесто“, neskirdami kuo blendinys skiriasi nuo tešlos, tad šiandien jie blynus kepa iš „тесто“, t.y. iš tešlos. Lietuviai žino, kad iš tešlos blynų jokiu būdu neiškepsi, nes iš tešlos yra kepami papločiai, duona, bandos, ragaišiai, pyragai ir bandelės. Blynai kepami iš blendinio. Tai šit, žodis „blynas“ ir yra atsiradęs iš „blendinio“, tai yra – išsikepti „blyno“ neįmanoma prieš tai nepasigaminus „blendinio“.
Kai kurie kulinarijos diletantai, rusiškose tradicijose išugdyti etnologai mėgina įrodinėti, kad, atsieit, blynai yra atsiradę tik Rusijoje kaip apeiginis specialus užgavėnių valgis. Jei taip, tada Rusijoje turėtų būti ne „масленица“, о „блиница“, - iš tiesų „масленица“ buvo paskutinė riebaus maisto vartojimo diena, po kurios sekdavo ilgas pravoslavų pasnikas. Aplamai pravoslavų tikyboje metuose net 290 dienų būdavo pasnikaujama, todėl ir rusų virtuvė buvo pati prasčiausia, turinti ypatingai mažai savo nacionalinių patiekalų.
Iš lietuvių savo miltiniais valgiais labiausiai garsėja aukštaičiai ir daugelį jų gaminamų valgių perėmė lenkai, ukrainiečiai, gudai ir rusai, pavyzdžiui, ukrainiečiai iš aukštaičių išmoko gaminti „vareniki“, t.y. šaltanosius iš mėlynių ir vyšnių, (rusai „пельмени“ ne tik gamybą, bet ir pavadinimą perėmė iš komių), lenkai iš aukštaičių išmoko gamintis „nalesniki“, t.y blynelius, tačiau blynelius jie gaminasi iš „ciasto nalesnikove“, aplamai lenkai mažiausiai ką nors patys mokėjo gaminti iš miltų, todėl ir jų miltiniai valgiai, kaip ir jų pavadininami yra skolinti iš lietuvių, čekų, rusų, vėliau ir italų kalbų.
Kas yra blynai?
Senosiose lietuviškose kulinarinėse knygose, kurios buvo rašomos ir spausdinamos dviem šimtais metų anksčiau nei Rusijoje, rašoma, kad „blynas turi būti didelis, kaip saulė; apvalus, kaip saulė; raudonas, kaip saulė, karštas kaip saulė“. Aiškinama, kad blynai yra vienas seniausių pagonių apeiginių sakralinių valgių, kepamas nuo senų senovės per žiemos palydas, derliaus, galvijų vislumo ir raugo globėjo dievų garbei.
Kitaip sakant, blynai yra kepami per visą keptuvės dydį, apskrudinami iš abiejų pusių ir taip patiekiami stalan. Blynai kepami yra storose didelėse įkaitintose ketinėse keptuvėse. Kad šiose keptuvėse gerai iškeptų blynai, reikia žinoti, kad blynų keptuvės
plauti negalima. Į jas būtina įberti druskos, gerai įkaitinus „užgrūdinti druska“, švariai išvalyti ir blynus kepti dugną patepus aliejumi. Prieš kiekvieną blynų kepimą keptuvė privalo būti šitaip paruošiama, nes kitaip nebus įmanoma iškepti gerų blynų. Reikia turėti omenyje, kad tikras blynas yra storas , - net iki 3 centimetrų storio.
Iš senų senovės dar yra išlikę aukštaitiški blynai paliepsniai, kai keptuvė dedama krosnyje ant žarijų, ištrauktų arčiau krosnies durelių iš besikurenančios krosnies. Ji kaista ir nuo žarijų, ir nuo krosnies liepsnos, tad blynai paliepsniai kepa iškart iš abiejų pusių. Taip kepant blynus paliepsnius, krosnis reikia kurenti sausomis lapuočių malkomis, kad žarijos nesproginėtų į keptuvę.
Blynai būtinų būtiniausiai valgomi su dažiniais. Lietuvos kaimuose nuo seniausių laikų blynus kepdavo krosnyse, ant stalo dėdavo atitinkamai paruoštą dažinį ir visa šeimyna imdavo rankomis blyną ir, pasidažydami dažinyje, jį valgydavo. Aišku, šiandien blynus galima valgyti ir kultūringiau, tačiau užsienio turistams tai būtų tikrai įdomi ir netikėta kulinarinė atrakcija, ypač jei taip svečiai būtų vaišinami kaimo turizmo sodybose.
Kiek yra blynų? Tai priklauso nuo to, kokį pasidarote blendinį. Blynams blendinys gaminamas iš keturių pagrindinių ingredientų: miltų, skystos terpės, rišamojo junginio ir raugo (arba mielių), pagardinimui dedama druska, cukrus. Taigi blynų gali būti tiek, kiek yra miltų ir kaip jie malti, - rupiai, smulkiai, pikliuotai ir pan.: avižinių, grikinių, kukurūzinių, kvietinių, miežinių, pupinių, ryžinių, ruginių, sorinių, žirninių arba jų mišinių. Priklausomai nuo miltų arba jų mišinių turėsite ir skirtingų skonių blynus.
Taip pat priklausomai nuo to, ką naudojate skystajai blendinio terpei: geriamą vandenį, šaltinio vandenį, gazuotą vandenį, grietinėlę, pieną, pasukas, rūgpienį, raugpienį, kefyrą, jogurtą, vaisių arba daržovių sultis, šviežias arba raugintas sulas, įvairių įvairiausias giras, įvairių rūšių alus, gausite dar didesnę blynų skonių ir aromatų įvairovę.
Blynų gausybę dar paįvairina blendinio rišamasis junginys – kiaušinis. Kiaušinį galima į blendinį įplakti paprastai, galima dėti tik vienus trynius arba tik vienus baltymus, galima kiaušinį prieš dedant į blendinį atskirai išplakti, galima trynį ištrinti su druska arba cukrumi iki baltumo, galima baltymą suplakti iki kietumo, - ir nuo to priklausys blynų skonis, išvaizda, apskrudimas.
Vėlgi, - blynų skonis, aromatas ir išvaizda dažnai priklauso ir nuo to, kokį dedate raugą arba mieles.
Šiandien daugiausia blynai visoje savo didybėje ir grožyje patiekiami kepti (nuo to ant ko kepama: lydyto ar šviežio sviesto, žąsinių ar kiaulinių taukų, alyvų, kanapių, rapsų, saulėgrąžų arba sėmenų aliejų priklauso blynų skonis ir aromatas). Senovėje, o ir dabar, kur yra išlikusios senovinės krosnys, blynai dar yra šutinami, t.y. sudedami vienas, ant kito, pertepami sviestu arba grietine ir pašutinami blėstančioje krosnies kaitroje, nors šutinti galima ir konvekcinėse krosnelėse.
Pagrindinis blynų skirtumas nuo blynelių arba sklindžių yra tas, kad jie yra kildinami raugais ir privalo būti patiekiami su dažiniais.
Vėl gi, blynų įvairovę ir skoninių savybių nenusakomą gausybę praplečia dažiniai. O jų lietuvių tauta žinojo begalę: tai eršketų juodieji, lašišų raudonieji, lydekų, sykų, stintų ikrai, grietinės sviestas, smetonos sviestas, lydytas sviestas, sūdytas sviestas, šviežias sviestas, vėžių sviestas, grietinė, grietinėlė, smetona, rūgpienis, raugpienis, varškė ir iš jų pagaminti dar įvairesni dažiniai, įvairiausi spirgai, rūkytų lašinių, rūkytų dešrų arba kumpių, paukštienos, paukštienos odelių, žąsies taukų, rūkytos arba keptos žuvies, svogūnų, morkų, bulvių, grybų, įviriausių daržovių dažiniai, uogienės, uogų ir vaisių košės, šviežių uogų ir vaisių tyrės. Dažinių įvairovė priklauso nuo to, kokios maisto atsargos yra namuose arba kokį maistą priklausomai nuo tikybos privalu tuo metu valgyti.
Na, o kas paragaus dzūkiškų grikinių blynų iškeptų ant lydyto sviesto, pašutintų orkaitėje su grietine ir patiekiamų su džiovintų baravykų su lydyto sviesto dažiniu, tas tikrai liežuvį prarys...
Ar gali būti bulviniai blynai? Taip, bet jie yra atsiradę žymiai vėliau ir tik Lietuvoje, kai lietuviai pradėjo auginti bulves ir pirmenybę čia reikia atiduoti kunigaikščių Radvilų dvarams Kėdainiuose. Kepant bulvinius blynus reikia griežtai laikyti blynų kepimo taisyklių, t.y. bulviniai blynai turi būti gaminami su raugu, kepami per visą keptuvės dydį, būtinai turi būti „būti dideli, kaip saulė; apvalūs, kaip saulė; raudoni, kaip saulė, karšti kaip saulė“. Bulviniai blynai privalo būti patiekiami su aukščiau minėtais dažinais, bet skaniausi yra bulviniai blynai su vištienos spirgais arba bruknių uogiene. (Tik jokiu būdu čia nereikia painioti bulvinių blynų su bulviniais sklindžais, kaip tai daro mažai kulinarijoje išmaną įvairiausių moterų žurnalų ir kulinarinių leidinių leidėjai).
Kas yra blyneliai?
Blyneliai, kaip ir blynai, kepami iš blendinio, tik blynelių lietiniams blendinys yra žymiai skystesnės konsistencijos ir prėskas (nerūgštus), nes pradžioje reikia išsikepti pusgaminius - lietinius. Blendinys lietiniams samčiu pilamas ant įkaitintos, vos riebalais suvilgytos lengvos plieninės keptuvės (dabar galima naudoti teflonines be riebalų) ir pakaitinamas, kol susiformuoja lietinis ir lengvai atsiskiria nuo keptuvės dugno. Lietinių jokiu būdu negalima apskrudinti, nes tada iš jų nebus galima pagaminti blynelių. Dar kartą primenu, kad lietiniai kepami yra plonose plieninėse keptuvėse, jų dugną patepus lašinių gabalėliu arba suvilgius įvairais aliejais.
Blyneliai nuo blynų skiriasi tuo, kad ant lietinių dedami įvairūs įdarai (mėsos, paukštienos, žuvies, daržovių, grybų, saldūs), lietiniai įvairiai sulankstomi, susukami, sužnybiami ir tik po to apskrudinami. Lietuviški blyneliai skrudinami daugiausia svieste arba lydytame svieste arba sviesto ir kanapių ar sėmenų aliejaus mišinyje. Beje, tikri lietuviški blyneliai dažnai prieš skrudinant apvoliojami kiaušinio plakinyje, džiuvėsėliuose, saldieji – kapotuose riešutuose.
Jeigu aš šiandien randu restorano arba kavinės valgiaraštyje parašytus ne „Blynai“, o „Lietiniai“, tai iš tokios maitinimo įmonės skubiai šaunu laukan, - nes čia dirba visiški nemokšos, kurie net blynelių iš lietinių nesugeba pagaminti, o man siūlo valgyti tik pusgaminį... Kavinių valgiaraščiuose, internetinėje svetainėje „Meniu“ yra dar kvailesnių pasakymų, pavyzdžiui, lietiniai blyneliai, - nei trys, nei gegutė, nes juk ir mažam vaikeliui aišku, kad lietiniai yra tik pusgaminis (todėl nevalgomas), o iš lietinio kai pagamini blynelį, tai blynelį ir gauni, negi dar yra kokie nors piltiniai, daužytiniai ar trupinti blyneliai?...
Kiek gali būti blynelių? Čia, kaip ir su blynais, - viskas priklauso nuo to, kokį pasidarote blendinį. Blynelių lietiniams blendinys gaminamas iš trijų pagrindinių ingredientų: miltų, skystos terpės ir rišamojo junginio, pagardinimui dedama druska, cukrus. Blynelių gali būti tiek, kiek yra miltų ir kaip jie malti, - rupiai, smulkiai, pikliuotai ir pan. : avižinių, grikinių, kukurūzinių, kvietinių, miežinių, pupinių, ryžinių, ruginių, sorinių, žirninių arba jų mišinių. Priklausomai nuo miltų arba jų mišinių turėsite ir skirtingų skonių, netgi skirtingos išvaizdos blynelius, nuo blendinio priklauso kokius lietinius išsikepsite, nes jie gali gautis vientisi arba mezginiuoti, su skylutėmis, plonyčiai arba storesni, lygūs arba ruplėtesni ir pan.
Priklausomai nuo to, ką naudojate skystajai blendinio terpei: geriamą vandenį, šaltinio vandenį, gazuotą vandenį, pieną, pasukas, rūgpienį, raugpienį, kefyrą, jogurtą, vaisių arba daržovių sultis, šviežias arba raugintas sulas, įvairių įvairiausias giras, įvairių rūšių alus, gausite dar didesnę blynelių skonių ir aromatų įvairovę.
Blynelių, kaip ir blynų gausybę dar paįvairina blendinio rišamasis junginys – kiaušinis. Kiaušinį galima į blendinį įplakti paprastai, galima dėti tik vienus trynius arba tik vienus baltymus, galima kiaušinį prieš dedant į blendinį atskirai išplakti, galima trynį ištrinti su druska arba cukrumi iki baltumo, galima baltymą suplakti iki kietumo, - ir nuo to priklausys blynelių skonis, išvaizda, apskrudimas.
Lietuviški blyneliai yra ne tik įdaryti, bet ir būtinų būtiniausiai patiekiami su padažais!
Būtent padažai praplečia blynelių skoninių ir aromatinių savybių gausumą. Blyneliai patiekiami su grietinės, sviesto, varškės, kiaušinių, miltiniais, grybų, daržovių, mėsos, paukštienos, žuvies, rūgščiais, saldrūgščiais arba saldžiaisiais padažais, džemais ar uogienėmis.
Ne tik senovėje, bet ir dabar blyneliai yra apkepami, t.y. blyneliai sudedami į apkepo indus, priklausomai nuo įdaro pagaminamas jam tinkantis padažas, juo užpilami blyneliai ir apkepami orkaitėje. Archaiškiausias, pasilikęs nuo pagonybės laikų yra apeiginis aukštaičių valgis, gaminamas Žiemoverčio dienos progai – susuktiniai: iškepama daug iš bet kokių turimų miltų lietinių, jie dedami išilgai stalo taip, kad užeitų vienas ant kito, paskui susukami voleliu, ilgas volelis susukamas riestai spirališkai, tokie susuktiniai dedami skardon, užpilami tirpintu sviestu arba grietine, arba sviesto ir grietinės padažu, apibarstomi kapotais riešutais ir apkepami, klebonų šeimininkės susuktinius dar apibarstydavo ir cukrumi, - ar tik ne nuo tų susuktinių blynelių daugelis klebonų į karietas vos įtilpdavo?..
Man skaniausi štai kokie blyneliai:
Karališki kruopmilčių blyneliai su vyšnių įdaru ir vaniliniu padažu.
Bajoriški kvietinių miltų blyneliai su vėžių įdaru ir sviesto padažu.
Grietinėje apkepti grikinių ir kvietinių miltų blyneliai su gaidžio skiauterėlėmis ir grietinės padažu.
Grikinių miltų blyneliai su grybų įdaru ir grietininiu džiovintų baravykų padažu.
Mezginiuoti kvietinių kruopmilčių blyneliai su karališkąja agrastų uogiene.
Miežinių miltų blyneliai su vėžių kaklelių įdaru ir vėžių sviesto padažu.
Ruginių miltų blyneliai su troškintų raugintų kopūstų įdaru ir grietinėlės su gelsve padažu ir t.t., ir pan.
Na, o jei norite nustebinti ir ypatingai pagerbti garbius svečius, žiūrint, kur esate: Aukštaitijoje - prie blynelių patiekite liepžiedžių arbatos su liepžiedžių medumi, Dzūkijoje – čiobrelių arbatos su viržių medumi, Suvalkijoje – ramunėlių arbatos su lauko gėlių medumi, Žemaitijoje – mėtų arbatos su miško medumi.
Kas yra sklindžiai?
Štai čia ir yra didžiausia painiava, ypač ji matosi moterims ir panelėms skirtuose žurnaluose bei Lietuvoje leidžiamuose kulinariniuose leidiniuose. Vertėjai arba žurnalistai, matyti, nelabai gaudosi kulinarijos terminijoje. Kai labiau išmanantis žmogus pavarto šiuos leidinius, tai tik juokas ima perskaičius kulinarijos skyrelius. Argi nejuokinga būtų, jei moterų žurnalai kvepalais rekomenduotų trinktis galvas, šampūnu valyti batus, lūpdažiais braukytis pažastis, o batų tepalu skaistinti skruostus?
Na, bet grįžkime prie sklindžių. Jie visi yra delno dydžio, rusai išmokę iš aukštaičių keptis sklindžius taip juos ir vadino „оладьи“, t.y atsiradę nuo rusiškų žodžių „ладони“, „ладушки“.
Sklindžiams blendinys ruošiamas žymiai tirštesnis, labiau panašus į papločių tešlą, gana dažnai sklindžių blendinys yra kildinamas alumi arba mielėmis, - būtent taip yra kepami žymieji mieliniai užgavėnių sklindžiai. Sklindžiai yra vėlesni, tad ir labiau demokratiškesni kulinariniai gaminiai, - jų gamyboje leidžiama visapusiškai pasireikšti kulinarinei vaizduotei, įvairiausių netikėtų sumanymų įgyvendinimui. Čia reikia laikytis tik kelių pagrindinių taisyklių: tai turi būti keptuvėje kepti paskrudinti gaminiai. Net sklindžių dydis nėra ribojams, - jie gali būti mažuliukai, vidutiniai, delno dydžio (bet ne didesni), apvalūs, ovalūs, pailgi.
Sklindžiams blendinys gali būti ne tik miltinis, bet ir įvairių daržovių: aguročių, cukinijų, bulvių, kopūstų, morkų, arba jų mišinių (čia tik reikia atsiminti, kad negalima sklindžių vadinti „kotletais“, kaip tai daro „Kviečiu prie stalo“, „Paragaukite“ arba „Skanaus!“ leidėjai. Kotletas yra grynos mėsos nugarinės pjausnys su kauliuku, tik prieš kepant jo negalima net išmušti (cottelet - reiškia kauliukai). Maltinukus, t.y. maltos mėsos ir duonos kepinį „kotletu“ praminė „sovietinio obščepito“ rusų specialistai ir tą pavadinimą atnešė į Lietuvą, ir kurio niekaip negali atsikratyti kulinarijos analfabetai).
Bulvinių patiekalų valgyklose bulvinius sklindžius neišmanėliai vardina bulviniais blynais, netgi bulvinius sklindžius su mėsos įdaru vadina „žemaičių blynais“. Teisybės dėlei, bulviniai papločiai su mėsa yra atsiradę Kėdainiuose, kada kunigaikščiai Radvilos savo dvaruose pradėjo auginti bulves, būtent taip jie ir buvo pradžioje vadinami, vėliau, pamiršus kas yra kas, Kėdainių papločiai virto Kėdainių blynais, o dar vėliau Lietkoopsąjungos, matyt įkaušusių „specialisčių“ dėka sumažėjo iki sklindžių dydžio, tad ir pavardinti buvo „žemaičių blynais“. Kadangi sklindžių gamyboje leidžiama didesnė įvairovė, mat jį galas, lai būna ir bulviniai sklindžiai su mėsos įdaru, bet vadinti juos reikėtų teisingai, - ne blynais, o sklindžiais, tik jokiu būdu ne žemaičių, o kėdainiečių, - tuo vardu, kur jie iš tiesų ir yra atsiradę.
Lietuviškais blynais galima užkariauti pasaulį
Matyt, ne be reikalo blynai vadinami dieviškais, fantastiškais, pasakiškais, imperatoriškais, karališkais, bajoriškais, poniškais ir dar visaip kitaip, nurodant ir pabrėžiant jų stulbinantį skonį, aromatą, ypatingai gražią išvaizdą.
Pažiūrėkite koks žmonių mulkinimas šiandien vyksta mitybos frontuose. Agresyviai plėtojami įvairiausių picerijų tinklai lietuvių nacionaliniu patiekalu šiandien padarė picą. Ne bėda, kad piceristai naudojasi lietuvių kulinariniu neišprusimu ir begėdiškai plėšia iš jų pinigus, - picos savikaina minimum siekia 2 litus, maximum – 4 litus, o mažaraščiai lietuviačiai už jas moka minimum 10 litų ir maximum 40 litų. Matyt per lengvai lietuviams pinigai ateina, kad prastam maistui tokius beprotiškus pinigus išleidžia.
Bet didžiausia bėda yra ta, kad piceristai, darydami lietuvius picų valgytojais, priklausomus nuo picų, pačius picų valgytojus daro nutukėliais ir amžinais ligoniais, kuriems kraujuje padidėja insulino kiekis, o kūno audiniuose kaupiasi riebalai. Ir kepta tešla, ir mėsa, ir sūris sudaro ypatingai nesveiko maisto derinį, kuris žmogaus organizmas jau nebe įsisavina, o tik viduriuose pūdo, suteikdamas klaidingą sotumo jausmą. Ar ne todėl vietoje grakščių, aukštų, ilgakojų blondinių lietuviaičų, šiandien didmiesčiuose, kurortuose jau regime žemaūges, trumpakojes storuliukes. Pažiūrėkite, kas atsitiko su Lietuvos estrados žvaigždėmis, kurių apnuoginti pilvai jau nebe gražiai gundo, o atstumiančiai virsta, liumpsi šioms bent truputi sujudėjus scenoje.
Pamėginkime paskaičiuoti savo valgomų dalykų kalorijas ir įsitikinti nuo ko šiandien lietuvaitės tunką ir pilnėja:
Lietuvaitėms labiausiai pavojingos yra picos, nes 150 g pati dietiškiausia pica turi 430 kalorijų ir 20 g riebalų;
Šaurma arba lavašas su mėsos arba paukštienos įdaru 150 g turi 370 kalorijų ir 30 g riebalų;
Mėsainis su jautienos bifšteksu 150 g turi 350 kalorijų ir 20 g riebalų;
Dešrainis su pieniška dešrele 150 g turi 288 kalorijas ir 16 g riebalų;
Vienas blynelis su bet kokiu įdaru turi tik 60-80 kalorijų ir nežymų kiekį riebalų.
Jeigu lietuviams prabustų garbės ir orumo jausmai, atsirastų savo lietuviškos kulinarijos, lietuviškos virtuvės supratimas ir noras dirbti, tai ne tik Lietuvoje, bet ir visą pasaulį būtų galima užkariauti lietuviškais blynais, blyneliais ir sklindžiais. Tik reikia žinoti, ką norima gaminti, kokias maitinimo įmones steigti: blynines, blynelines ar sklindines, - tai visai skirtingos maitinimo įmonės.
Blynus ir jų dažinius, lietinius blyneliams, blynelius, jų įdarus ir padažus, sklindžius nėra sunku išmokti gaminti. Per kelias pamokas net kitataučiai, neturį jokių įgūdžių, įsisavina šių valgių gamybos technologijas. Nepaprasto skonio ir aromato, fantastiško grožio bei sotūs, tinkantys net ir labiausiai dietų besilaikantiems valgytojams, lietuviški blynai, blyneliai ir sklindžiai lengvai galėtų užkariauti dideles Kinijos, JAV, Europos rinkas, juolab, kad blynų, blynelių ir sklindžių gamybą galima mechanizuoti, automatizuoti (sovietiniais laikais, t.y. praėjusio amžiaus 80 metais Kapsuke net buvo gaminami sklindžių kepimo automatai), šiuos gaminius galima užšaldyti ir lengvai transportuoti net į tolimiausius Žemės kampelius, drėgniausias atogrąžų šalis, karščiausius Pietų arba šalčiausius Kanados, kad ir Grenlandijos kraštus.
Gėda ir bėda dėl blynų
Didžiausia gėda man yra už žiniasklaidininkus, ypač moterims skirtų leidinių žurnalistes, kulinarinių leidinių, leidyklų darbuotojus, nes jų bėda yra ta, kad jie užuot, aiškinę žmonėms, kuo skiriasi blynai, blyneliai ir sklindžiai, patys tų skirtumų nežino, nesupranta ir dar kitus klaidina. Štai net šiomis dienomis viena laikraščio panelė Paryžiuje vaišinosi crepes, t.y. prancūziškais blyneliais, tačiau rašo, kad jai tai yra buvę sklindžiai. Gali būti, kad žurnalistei kulinarijos terminai nėra žinomi, tačiau kas galėtų jai priekaištauti, jei net Lietuvos kalbininkai, restoranų, kavinių, barų, valgyklų, picerijų savininkai, kulinarai ir virėjai taip pat nelabai žino kas yra blynai, blyneliai ir sklindžiai. Dažnoje Lietuvos maitinimo įmonėje savo valgiaraščiuose apie šiuos valgius rašo tai, kas šauna galvon: vėl gi valgiaraščiuose net atsirado iš vis absurdiški pavadinimai – „lietiniai blyneliai“ arba tiesiog „lietiniai“ – t.y. pusgaminiai.
Matyt, bus atėjęs tas laikas, kai jau reikia surinkti vienon vieton maitinimo įmonių savininkus, gamybos vedėjus, kulinarus, virėjus, (ypač jų mokytojus, kulinarinių leidinių leidėjus, žurnalistus, rašančius ir kalbančius apie kulinariją), paaiškinti, parodyti, duoti patiems paragauti ir pabandyti pagaminti blynus, blynelius ir sklindžius.
Tai yra asmeninė autoriaus nuomonė, todėl už straipsnio turinį Meniu.lt portalas neatsako.
