Ispanijos, Kinijos, Portugalijos, Afrikos, Indijos kultūrų mišinys kubietiškai virtuvei suteikė įvairovės, tačiau geriausiai šią šalį atspindi romas, cigarai, saulė ir jūra...
Azijos šalių valgių populiarumą nulėmė ne tik skanūs patiekalai, bet ir greitas maisto pagaminimo būdas.
Šios šalies gyventojai ypatingai vertina šviežią maistą, tad jų posakis „Jei tai lėkštėje, tai turi būti šviežia“ ne iš kelmo spirtas.
Belgai labai mėgsta paukštienos patiekalus. Kiekvieną sekmadienį šios šalies gyventojai mėgaujasi vištiena su prancūziškomis bulvytėmis arba vištiena su troškintais obuoliais.
Indų valgiai neįsivaizduojami be įvairiausių prieskonių, žolelių, natūralių maisto pagardų. Maistui paskaninti vartojamos šaknys, sėklos, įvairūs lapai ir žiedai.
Tailandiečiai gamindami savo patiekalus, vadovaujasi paprasta tajų virtuvės taisykle „idealus valgis visada skirtas akiai, nosiai ir gomuriui “.
Italai puikiu maistu, įdomiais patiekalais domisi visus metus, tačiau per Kūčias jam skiriamas ypatingas dėmesys.
Italija. Itališkos šv. Kalėdos yra dvejopos prigimties – tai krikščioniškųjų bei dar iš senovės Romos imperijos laikų atkeliavusių pagoniškųjų tradicijų mišinys.
Kai lankėmės Italijos šiaurės rytų dalyje besidriekiančiame Veneto regione, Vičencos provincijoje, iki Kalėdų buvo dar labai toli.
Venesuelos virtuvė – tai žiupsnelis europietiško skonio, truputis indiškosios dvasios ir dalelė afrikietiškos egzotikos.
Udon makaronų istorija nelabai skiriasi nuo kitų makaronų rūšių istorijos – beveik prieš 1200 metų iš Kinijos į Japoniją jie atkeliavo kartu su budistų vienuoliu Kobo Daishi.
Nors ramen, udon ir soba makaronai į Japoniją atkeliavo iš Kinijos, tačiau tik ramen iki šiol išlaikė kiniško gaminio įvaizdį.
Šiandien ir maitinimo įstaigose, ir ant mūsų stalo gausu įvairiausių valgių. Vieni susipažįsta su užsienio šalių virtuvėmis, kiti – patys improvizuoja, o treti nori paragauti autentiškų mūsų krašto valgių.
Juoda ruginė duona, baltas varškės sūris, šaltibarščiai, balandėliai – lietuviški patiekalai, kurių skonį gerai žinome.
Austrijoje degtinė gaminama daugybę amžių. Beveik kiekvienas ūkininkas turi savo varyklą, kurioje distiliuoja nukritusių vaisių arba kitų vėjo nupurtytų ūkyje auginamų produktų sultis.
Gurmanišku patiekalu Prancūzijoje sraigės tapo XIX a. pradžioje. Už tai prancūzai turėtų būti dėkingi Antoine Careme, laikomu bene pagrindiniu prancūzų virtuvės pradininku.
Sakoma, kad Libano virtuvė suformuota iš europietiškosios, tačiau dvelkia rytietiškų prieskonių aromatais.
Prancūzai atkakliai prieštarauja nuomonei, kad prancūziškos bulvytės pirmą kartą buvo išvirtos Belgijoje.
Keturios didžiosios kinų virtuvės turi daug bendrų bruožų (tie patys produktai, prieskoniai, maisto gaminimo filosofija, maisto apdorojimo būdai), tačiau kiekvienoje jų galima rasti ir šį tą savito.
Rusijoje buvo atidarytas degtinės muziejus, kuriame eksponuojama apie 50 000 skirtingų šalies nacionalinio gėrimo butelių.
Vargu ar kur kitur pasaulyje būtų galima rasti tokią įvairią virtuvę. Gilios arbatos gėrimo tradicijos, ryklių pelekų sriuba, anot kinų, sužadinanti aistrą, ar paprasčiausi koldūnai – viskas nepaprastai skanu.
Irane arbatinės, vadinamos „čaichanai“ (ghahve khane), ir vietiniui, ir turistui yra puiki atgaiva. Jose galima nebrangiai, jaukioje aplinkoje pagurkšnoti skanios rytietiškos arbatos.
Kaip ir daugelis kitų Tolimųjų Rytų šalių virtuvių, taip ir Vietnamo kulinarijos pasaulis turi savitų bruožų, kaip antai vietnamietiška degtinė ar keptos šunų letenėlės.
Norinčiųjų apsilankyti gana kukliai įrengtose Neapolio picerijose ir paragauti tikros neapolietiškos picos niekuomet netrūksta.