Vartojančiųjų joduotą druską intelektas aukštesnis

Nors liaudies išmintis byloja, kad nėra tokio patiekalo, kurio skonio negalėtų pataisyti druska, gydytojai vis dar nėra nutarę, ar įprotis populiariausiu prieskoniu pasaulyje gausiai gardinti valgį nevirsta piktnaudžiavimu. Esama prielaidų, jog druskos vartojimas gali būti susijęs su padidėjusiu kraujospūdžiu, osteoporoze (kaulų išretėjimu), širdies ligomis, tačiau moksliniai tyrimai jų kol kas vienareikšmiškai nepatvirtino. Sutariama tik dėl vieno – sveikiausia vartoti druską su jodu, kurio mūsų kraštuose gyventojai gauna nepakankamai.

Birželį Amerikos medicinos asociacija paragino Jungtinių Valstijų vyriausybę įvesti privalomą daug druskos turinčių maisto produktų ženklinimą, o technologiškai apdoroto maisto ir visuomeninio maitinimo sektorių – per ateinantį dešimtmetį perpus sumažinti suvartojamos druskos kiekį. Pasak JAV medikų, daugumai žmonių per dieną visiškai pakaktų mažiau nei 1/4 arbatinio šaukštelio druskos, bet didžioji dalis amerikiečių jos suvalgo po 2 šaukštelius. Zenonas Stankevičius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus pavaduotojas, sako, jog, tyrimai rodo, kad statistinis vidutinis Lietuvos gyventojas per parą suvartoja po 6–8 g druskos. Mitybos specialistai viešai dalijamuose sveikos gyvensenos patarimuose pabrėžia, jog druskos per parą pakaktų gauti ne daugiau kaip po 5–6 g ir būtų gerai, jei ji būtų su jodu.

Stoka veikia psichiką
Skaičiai byloja, kad per parą 6 mlrd. Žemės gyventojų suvartoja 200 mln. tonų druskos. Tiesa, didžioji dalis – 51 % – keliauja ne į skrandžius, o keliams barstyti. Jei visi likusieji 49 % maistui tenkančios druskos būtų su jodu, Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO) nebereikėtų skelbti gąsdinančių duomenų, rodančių, kad mažiausiai 29 % pasaulio gyventojų nuolat kenčia dėl jodo stokos sukeltų sveikatos sutrikimų. 655 mln. žmonių, tarp jų 11 % Europos gyventojų, turi padidėjusią skydliaukę – gūžį. 43 mln. planetos gyventojų pasireiškia psichikos sutrikimai, kurių priežastis – jodo stoka motinų nėštumo metu. Įrodyta, kad net esant nedidelei jodo stokai organizme, jaučiamas nuovargis, mažėja darbingumas, didėja jautrumas, nervingumas ir, be skydliaukės ar kitų negalavimų, gali pakrikti psichika, vystytis gūžys ar kretinizmas. Jodo
trūkumas lemia ir intelektinius žmonių sugebėjimus – šio mikroelemento deficito regionuose gyvenančių žmonių (ypač vaikų) intelekto koeficientas 15-20 % žemesnis nei kitų regionų gyventojų. Pasaulinė patirtis ir tyrimai rodo, kad panaikinus jodo trūkumą galima beveik penktadaliu padidinti visuomenės narių intelektualumo koeficientą.

Iki 98 % reikiamo jodo kiekio žmogaus organizmas gauna su maistu ir vandeniu, ir tik 2 % – įkvepia su oru. Specialistai skelbia, kad gėlame Lietuvos požeminiame vandenyje ir dirvožemyje bei vietiniuose maisto produktuose šio mikroelemento beveik nėra. Daugiausia natūralaus jodo, be mums egzotiškų ir ne visada mėgstamų dumblių bei moliuskų, turi žuvys. Bet 1997–2002 m. atlikti Respublikinio mitybos centro faktiškos mitybos tyrimai atskleidė, kad Lietuvos vyrai per parą suvartoja 19–20 g, o moterys tik 14–18 g žuvų. Lietuvos gyventojų epidemiologiniai tyrimai byloja, jog kas ketvirtas suaugęs gyventojas turi skydliaukės pakitimų, daugiau nei 40 % 8–10 metų vaikų organizme trūksta jodo.

Remiantis užsienio valstybių patirtimi ir atsižvelgus į specialistų rekomendacijas, nuo 2005 m. sausio 1 d. šalyje įsigaliojo naujas, sveikatos apsaugos ministro patvirtintas Lietuvos higienos normos HN 15:2003 „Maisto higiena“ 16 punkto pakeitimas. Juo nustatoma, kad „mažmeninės prekybos parduotuvių maisto skyriuose parduodama, o viešojo maitinimo bei duonos gamybos
įmonėse vartojama tik joduota valgomoji druska, turinti 20–40 mg/kg jodo“. Nustatyta, kad kasdienis kokybiškos joduotos druskos vartojimas vietoje nejoduotos papildo maisto racioną 100–150 mikrogramais jodo ir, pavyzdžiui, jau po 6–9 mėnesių nuo jodo profilaktikos pradžios tarp moksleivių 50–65 % sumažina gūžio paplitimą.

Kai kuriose šalyse, kur trūksta fluoro, patariama vartoti fluoruotą druską. Tačiau Lietuvoje fluoro stoka jaučiama tik kai kuriuose regionuose, todėl visuotinai naudoti fluoruotą, o ne joduotą druską nepatariama.

Pažeidimų nerandama
Ponas Stanevičius sako kartais girdįs žmonių skundų, kad vartoti joduotos druskos jie nenorį, nes yra pratę prie paprastos, nepraturtintos jokiais mikroelementais.

„Nusipirkti galima ir paprastos druskos. Kokią druską vartoti – įpročio reikalas“, – ramina nepatenkintuosius VMVT atstovas ir lygina šį įprotį su įpročiu kasdien valgyti ar nevalgyti sriubos.

Kaip nurodo pašnekovas, į mūsų šalį daugiausia druskos atvežama iš Ukrainos ir Baltarusijos. Kadangi Lietuvoje druska įtraukta į jautrių maisto produktų sąrašą, kuriame esantys produktai dėmesingai kontroliuojami, kiekviena jos siunta nuodugniai tiriama, aiškinamasi, ar jodo koncentracija atitinka keliamus reikalavimus.

„Pernai ištyrėme beveik 450, šiemet – beveik 300 joduotos druskos bandinių. Jodo koncentracija druskoje turi būti 20–40 mg/kg. Visi tyrimai parodė, kad ši proporcija išlaikoma“, – pabrėžė p. Stankevičius.

VMVT specialistai taip pat tikrina, ar sandarios druskos pakuotės, ar galiojimo laikas atitinka nurodytąjį.

„Tai svarbu dėl jodo skilimo pusperiodžio. Jodas yra nestabilus elementas ir per keliolika dienų jo koncentracija sumažėja“, – aiškina p. Stankevičius.Yra žinoma, kad gabenimo metu joduota druska vidutiniškai netenka 30 % jodo kiekio, dar 20 % jo praranda ruošiant maistą.

„Kadangi druska atkeliauja iš Baltarusijos ir Ukrainos, visada patikriname radiacinę taršą. Viskas normalu, jokių problemų čia nėra – nustatoma tik gamtinio, natūralaus fono radiacinė spinduliuotė“, – nurodo VMVT direktoriaus pavaduotojas.

Pašnekovas tvirtina nepamenantis, kad gyventojai tarnybai būtų skundęsi dėl druskos kokybės – esą būna nebent nepatenkintųjų dėl pažeistos pakuotės. Tačiau, anot specialisto, jei pakuotė praplyšusi, žmogus tokio produkto šiaip ar taip nepirks, o jei sudrėkusi – nieko tokio.

„Sudrėkusi pakuotė – nebent vartotojo interesų pažeidimas, nes jeigu šlapią druską sversi, jos nusipirksi mažiau, ir viskas. O vanduo druskos savybių nekeičia“, – sako p. Stankevičius.

Druska ir kraujospūdis
Sąsajas tarp sūraus maisto ir padidėjusio kraujospūdžio žmonės pastebėjo jau prieš kelis tūkstantmečius – užuominų apie tai išlikę senuosiuose kinų, egiptiečių šaltiniuose. Kova su druska ypač įsibėgėjo 1940 m., kai amerikiečių medikai, siekdami pažaboti aukšto kraujospūdžio epidemiją, pradėjo pasisakyti už kuo mažiau sūdytą maistą. Tačiau mokslininkų ir gydytojų bendruomenei ėmus garsiau kalbėti, jog kovos su druska kampanijos teiginiai yra tik spekuliatyvaus pobūdžio, be rimto mokslinio pagrindo, 1986 m. buvo patvirtinta ir pradėta pasaulinė tiriamųjų darbų programa „Interdruska“, turėjusi galutinai įrodyti, ar druska išties tokia kenksminga.

Programoje dalyvavo 52 mokslinio tyrimo centrai 32 šalyse. Tyrimai parodė, kad nėra jokio rimtesnio pagrindo rekomenduoti sveikiems žmonėms mažinti druskos vartojimą. Gerokai sumažinus druskos vartojimą (nuo 12 iki 3 g per dieną), kraujospūdis sumažėjo tik nedidelei daliai žmonių. Nerasta jokių įrodymų, kad druskos vartojimas yra hipertenzijos priežastis, taip pat nenustatyta, jog vartojant mažiau druskos galima apskritai nesusirgti šia liga. Taigi druskos kiekio apribojimas yra vienas iš nefarmakologinių veiksnių, kuris, derinamas su svorio reguliavimu, alkoholio vartojimo ir rūkymo ribojimu bei fiziniu aktyvumu, gali padėti, bet nebūtinai išspręsti aukšto kraujospūdžio problemą.

Nepaisant to, žmonėms, kurių kraujospūdis padidėjęs, kardiologai pataria rinktis druską su sumažintu natrio kiekiu. Šiose druskose 20–40 %, o kartais – ir dar didesnė natrio chlorido dalis yra pakeista kalio chloridu, nes, kaip „VŽ Savaitgaliui“ paaiškino p. Stankevičius, per didelis natrio kiekis druskoje sulaiko organizme daugiau skysčių.

„Štai čia ir slypi pagrindinis druskos keliamas pavojus – kuo daugiau skysčių sulaikoma, tuo labiau apkraunama širdis. Jeigu širdis netreniruota, ji ilgainiui gali išsiplėsti, vystosi skilvelių hipertrofija, silpsta širdies raumuo, širdžiai tampa sunku pumpuoti kraują ir varinėti jį po organizmą“, – teigė specialistas.

Skaidrė Vainikauskaitė
„Verslo žinios“, 2006 09 01
Interneto nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>