Pasaulio visuomenė šiuo klausimu neturi vieningos nuomonės. Įvairios interesų grupės skirtingai komentuoja šią problemą, ir dažniausiai požiūriai skiriasi labai smarkiai, o ir užimamos pozicijos kraštutinės: taip arba ne. Tačiau kol kas nėra svarių ir pagrįstų argumentų, kuriais žmonija galėtų remtis šioje diskusijoje. Galima pateikti tik prielaidas ir kai kuriuos faktus, dažniausiai mokslinius ir teorinius.
Genai keičiasi ir patys
Bet kurio organizmo genai keičiasi nuolat. Visur ir kiekvieną dieną. Natūralios atrankos procesas, gebėjimas prisitaikyti ir išgyventi – daugeliu atvejų pasikeitusių genų veiklos rezultatas. Pažvelkime į bulvę: kažkada ji augo tik Amerikoje, o dabar paplitusi visame pasaulyje. Ji prisitaikė ir pasikeitė natūralaus proceso metu, tačiau tai – jau genų modifikacijos pavyzdys.
Penicilinas ir insulinas – taip pat modifikuoti
Genetiškai pakeistus produktus žmonija valgo jau labai seniai. Vienas iš pirmųjų biotechnologijos pritaikymų – alaus rauginimas naudojant mieles. Du žymiausi XX a. atradimai genų modifikavimo pagrindu – tai penicilinas ir insulinas. Išvesdami geresnes, derlingesnes augalų rūšis, selekcininkai manipuliavo genais. Kryžmindami gyvūnų veisles, atlikdami fermentacijos ir rektifikacijos reakcijas, jie taip pat naudojosi biotechnologijos principais. Tik tie procesai vykdavo lėčiau, ne taip plačiai ir aktyviai, kaip šiuo metu. Daugelis bandymų užtrukdavo, nes augalai buvo auginami natūraliai, stebimos jų savybės, fiksuojami rezultatai ir daromos išvados. Buvo gana sunku prognozuoti ir valdyti šį procesą. Juk beveik kiekvieno iš mūsų sode auga pačių skiepyti medžiai, kurių vaisių kantriai laukiama.
Ar padės suklestėti?
Dabar mokslas sparčiai ir nesustabdomai veržiasi į genų inžinerijos sritį, daugelis sudėtingų bandymų atliekama mėgintuvėliuose. Mokslininkai išmoko genus žymėti, identifikuoti, pernešti ir prognozuoti jų veiklą. Per paskutinį XX a. dešimtmetį atrasta daugybė naujų dalykų: transgeniniai augalai, DNR spiralės, jų dalys, klonavimas. Ir tai – tikrai ne pabaiga. Genetikai pasiryžę pateikti augalų, nebijančių kenkėjų, duodančių didžiulį derlių, nesenstančių, nebijančių pelėsio ar netinkamo laikymo; gyvulių, duodančių daugiau pieno, auginančių didesnę mėsos masę; vitaminų, padarytų iš mikroorganizmų, ir dar daug kitų dalykų. Daugybė kompanijų užsiėmė biotechnologijos plėtojimu, naujų, genetiškai patobulintų produktų kūrimu, valstybės skiria milžiniškas lėšas GM centrams, laboratorijoms, mokslinėms institucijoms kurti. Kalbama apie badaujančių kraštų maitinimą atspariais, vitaminais praturtintais GM maisto produktais, vaistus prieš vėžį.
Kokia GM juodoji pusė?
Dėl to sunkiai suvokiamo staigaus galimybių šuolio ir iškilo klausimas, kokios garantijos, kad genetiškai modifikuoti produktai yra tokie puikūs ir nekenksmingi? Kas nubrėš tą ribą tarp natūralios modifikacijos, vykstančios šalia mūsų, ir dirbtinai sukurtos genetinės struktūros? Ar egzistuoja juodoji pusė, ir kokia ji?
Šiuo metu atrasti ir nagrinėjami trys rizikos veiksniai vartojant GM produktus: alergijos, toksinai ir sumažėjęs maisto vertingumas. Bandoma nustatyti, kaip šios medžiagos atsiranda genetiškai modifikuotame maiste, kaip galime aptikti kenksmingą maistą ir užkirsti kelią jam gaminti ir vartoti. Vertinant riziką, paprastai yra remiamasi duomenimis apie pagrindines modifikuojamų produktų savybes prieš jų modifikaciją. Bandoma nuspėti būsimus nukrypimus nuo šių charakteristikų, pakeitus bazinio organizmo tam tikro geno veiklą.
Spėjama, kad kryžminant dviejų organizmų genus, jų savybės persikels į galutinį GM produktą. Pavyzdžiui, sukryžminus pomidorų ir žemės riešutų genus, gaunamas galutinis GM pomidoras. Tačiau žmonės, alergiški riešutų baltymams, gali būti alergiški ir šiam pomidorui. Taip tam tikrai žmonių grupei iki tol visiškai nepavojingas maisto produktas gali tapti sunkios ligos priežastimi.
GM rezultatai priklauso nuo atsitiktinumo
Egzistuoja dar vienas potencialus pavojus. Problema slypi pačioje genetinės inžinerijos procedūroje. Naudojant šiuolaikinius DNR rekombinacijos metodus, modifikacijos rezultatai visiškai priklausomi nuo atsitiktinių, nenumatytų pokyčių maisto produktuose. Šie pokyčiai gali iš esmės paveikti funkcines ir struktūros savybes. Prognozuoti juos šiuo metu praktiškai neįmanoma.
Sakykime, genetinės modifikacijos metu bazinis baltymas, gavęs naujos genetinės informacijos, gali priversti organizmą – šeimininką „išauginti“ vieną ar kelis kitokius, naujus ir nežinomus baltymus. Toks GM produktas turės naujų, jam nebūdingų savybių. Taip atsiranda naujos sudedamosios medžiagos maiste. Toks naujas baltymas gali ateiti iš bet kurio organizmo, ir jis, be abejo, niekada nebuvo naudotas maiste dideliais kiekiais. O kadangi žmonės nėra jo naudoję anksčiau, nėra ir jokių žinių apie jo poveikį vartotojo sveikatai.
Visiškai įmanoma, kad dėl GM atsiradę pokyčiai medžiagų apykaitoje gali sumažinti ar panaikinti svarbių vitaminų ar maistingų medžiagų gamybą. GM produktai gali būti pavojingi vartotojo sveikatai ir dėl DNR mutacijos. Mutacijos procesas gali pažeisti DNR ir natūraliomis sąlygomis, dėl ko išsivysto metabolizmo pokyčiai, gaminasi toksinai ar kinta produkto maistinė vertė. O kaip pasireikš mutacija iki šiol mums nepažįstamuose genuose? Kokios medžiagos ir organizmai išvys pasaulį mutuojant neištirtoms DNR?
Testuoti neįmanoma
Viena rimčiausių problemų yra pačių GM produktų testavimas. Kenksmingas GM poveikis šiuo metu negali būti nei apskaičiuojamas, nei kontroliuojamas. Sėkmingai įvykdžius DNR „sukarpymą“, pernešus jos dalis į kitą organizmą ir jį „išauginus“, nėra galimybių numatyti ir apskaičiuoti jo funkcinių savybių. Kokią įtaką jis turės vartotojui? Koks tolesnis GM produkto raidos kelias?
Norėtųsi pasakyti: „Žmonės, neskubėkime!“ Atrodo, kad genetinė modifikacija atneša mums didžiules galimybes, pelną ir suklestėjimą. Gal tikrai badaujančias Azijos tautas gelbės ryžiai su padidintu vitamino A kiekiu, o Afrikoje nebegrės badas, nes augs bulvės, atsparios visiems Kenijos žemės ūkio virusams? Tačiau gali atsirasti ir naujas AIDS, kurio kilmė nebus iki galo išaiškinta… Ne veltui sakoma: „Devynis kartus atmatuok, dešimtą pjauk“.
Rasa Vaičienė
