Keturios didžiosios kinų virtuvės turi daug bendrų bruožų (tie patys produktai, prieskoniai, maisto gaminimo filosofija, maisto apdorojimo būdai), tačiau kiekvienoje jų galima rasti ir šį tą savito.
Rusijoje buvo atidarytas degtinės muziejus, kuriame eksponuojama apie 50 000 skirtingų šalies nacionalinio gėrimo butelių.
Vargu ar kur kitur pasaulyje būtų galima rasti tokią įvairią virtuvę. Gilios arbatos gėrimo tradicijos, ryklių pelekų sriuba, anot kinų, sužadinanti aistrą, ar paprasčiausi koldūnai – viskas nepaprastai skanu.
Irane arbatinės, vadinamos „čaichanai“ (ghahve khane), ir vietiniui, ir turistui yra puiki atgaiva. Jose galima nebrangiai, jaukioje aplinkoje pagurkšnoti skanios rytietiškos arbatos.
Kaip ir daugelis kitų Tolimųjų Rytų šalių virtuvių, taip ir Vietnamo kulinarijos pasaulis turi savitų bruožų, kaip antai vietnamietiška degtinė ar keptos šunų letenėlės.
Norinčiųjų apsilankyti gana kukliai įrengtose Neapolio picerijose ir paragauti tikros neapolietiškos picos niekuomet netrūksta.
XIX amžiuje pradėję keltis iš kaimų į miestus, anglai netikėtai pajuto kaimiško gyvenimo ilgesį. Šis ilgesys turbūt ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Anglijoje taip išpopuliarėjo iškylos.
Nors ryžiai yra pagrindinis ir populiariausias kasdienis japonų maistas, tačiau, dėl savo nedidelės kainos ir paruošimo paprastumo, jiems populiarumu nedaug tenusileidžia makaronai.
Šaltuose Škotijos kalnuose, kur kitoms grūdinėms kultūroms augti sąlygos nepalankios, geriausiai dera avižos.
Vyriausiasis liokajus, anglų lordo patarnautojas, kiekvieną rytą privalėdavo atlikti labai svarbią užduotį – patiekti savo ponui rytinę arbatą. Arbatos patiekimas – savitas ritualas.
Kaip ir kitose Azijos šalyse, Birmoje pagrindinis maistas yra virti vandenyje arba garuose, birūs ar lipnūs ryžiai. Jie patiekiami svečiams vos prisėdus prie stalo, nes turi būtų karšti.
Rugsėjo 16 dieną Miunchene (Vokietija) prasidėjo didžiausias alaus festivalis „Oktoberfest“, truksiantis iki pat spalio 3 dienos.
Dabartinė Baltarusijos virtuvė išlaikė tradicinius gaminimo metodus, nors ir praėjo ilgą evoliucijos kelią.
Vietnamas ilgą laiką priklausė Kinijai, vėliau kelis šimtmečius džiaugėsi nepriklausomybe ir laisve. Šalį kolonizavus prancūzams, Vietnamas buvo pradėtas vadinti Indokinija.
Žvelgiant iš viršaus, Indonezijos salynas panašus į akvamarino, safyro ir smaragdo atspalviais žėrintį vėrinį, besitęsiantį tarp Australijos ir pietryčių Azijos.
Šri Lanka – tai nedidelė ašaros formos tropinė sala, kuri yra piečiausioje Indijos subkontinento dalyje, todėl romantiškai pravardžiuojama „perlu Indijos ausyje“.
Anot patarlės, genys margas, bet pasaulis dar margesnis. Kulinarijos pasaulyje lygiai taip pat – kuo plačiau žvelgi į pasaulio virtuves, tuo labiau stebiesi.
Tiems, kurie mano, jog įdomi senųjų kavos namų kultūra vystėsi tik tokiuose miestuose kaip Viena ar Budapeštas, šis Frankfurto kavinių istorijos tęsinys turėtų būti geriausias įrodymas, kad jie klysta.
Ilgą laiką ne alus, o kava buvo populiariausias gėrimas Vokietijoje. Kavinės, kurios dažniau buvo vadinamos kavos namais, šalyje egzistavo šimtmečius. Aplankykime keletą Frankfurto kavinių.
Grybai Lenkijos miškuose renkami nuo neatmenamų laikų, todėl yra pagrindinė daugelio lenkų virtuvės patiekalų sudedamoji dalis. Plačiuose šalies miškuose randama labai daug grybų rūšių.
Hagis yra nacionalinis škotų patiekalas, nors škotai labai mėgsta svečiams iš užsienio pasakoti, kad pastarasis yra miške gyvenanti mitinė būtybė, kurią dėl jos išmanumo labai sunku sumedžioti.
Galbūt užtenka dairytis po tolimas ir egzotiškas šalis ieškant naujų patiekalų, prieskonių, gaminimo būdų. Verčiau apsidairykime aplinkui ir ko nors įdomaus paieškokime netolimuose kraštuose.
Daugybė knygų yra prirašyta apie turkišką kavą. Nežinant tradicijų ir šalies gyventojų pomėgių, galima greitai nusivilti geriant „skystą“ arbatą su įkyriomis žemėmis.
Atrodo, jog šioje šalyje visi gyvena be rūpesčių. Po darbo dauguma tunisiečių keliauja į kavines išgerti tradicinės tunisietiškos mėtų arbatos su kedro riešutais, parūkyti kaljano.