Žali slėniai, per kuriuos dūksta arklių kaimenės, nesibaigiančios stepės, svaiginantys kalnai, nematyto tyrumo upės, karščiu alsuojančios dykumos – atrodo, kad gamta čia parodo visus savo veidus. Centrinė Azija - unikali vieta, kur ne tik galima pasigardžiuoti kinietiškais makaronais ar persiškais gardumynais, bet ir susipažinti su vis dar gaju klajoklišku gyvenimo būdu.
Apie netikėtus derinius, smaližių rojų, gatvės maistą, ypatingus pusryčius, kulinariniai papročiai ir namų virtuvės ypatumai bei...Tarof. Irane visas etiketo taisykles apibūdina vienas žodis – „Tarof“. Tai itin subtilus mandagumas, kai, gerai nepažįstant žmogaus, norima parodyti, kad jam jaučiama didžiulė pagarba. Ši tradicija mena dar Persijos imperijos laikus, kai gyvavo laipsnių ir pareigybių sistema ir buvo norima demonstratyviai parodyti pripažinimą. Per daug metų „Tarof“ tradicija ir jos reikšmė visuomenėje labai keitėsi, tačiau tai vis dar itin svarbi iraniečių kultūros dalis. Taigi, kaip tai veikia
Iranas – viena paslaptingiausių valstybių, ilgą laiką gyvavusi už geležinių užsklandų. Siūlome praskleisti Iraną dengiantį paslapties šydą ir susipažinti su vienos galingiausių kada gyvavusių pasaulio imperijų, Persijos, palikuonimis bei spalvingu jų virtuvės paveldu.
Dažna vietnamiečio diena prasideda nuo ankstyvo ryto, kai dar saulei nepatekėjus traukiama į turgų. Vietnamiečiams ypač svarbu šviežumas, todėl dauguma būsimų produktų dar juda. Įvairiausios žuvys, varlės, unguriai, sraigės, jūros gėrybės, dar tebekudakuojančios vištos – tai tik keletas „radinių“ tipiškoje turgavietėje. Be to, jeigu norėsite įsigyti tik vištienos krūtinėlės ar šlaunelių, tai padaryti bus sunku – teks pirkti visą vištą, mat Vietname nėra nevalgomos mėsos dalies.
Šiek tiek cukraus (rudo), šiek tiek miltų, kiaušinių, ir, žinoma, kaip ir pats pavadinimas teigia, sviesto – ir gausite vieną iš įspūdingiausių Kanados konditerijos skanėstų, sviestinę „tartaletę“ (angl. „butter tart“). Žinoma, tai dar ne viskas. Daugeliui kanadiečių sviestinė „tartaletė“ sukelia aistrą, - na bent jau tiems, kurie turi ką papasakoti apie sviestinės „tartaletės“ istoriją. Ar dar dedama kokių razinų, o gal riešutų? „Tradicinė“ sviestinė „tartaletė“ saldinama ruduoju cukrumi, o gal Kanados klevų sirupu, o gal kukurūzų sirupu? Viena tikrai aišku – panašu, jog visų senelės turėjo tą „slaptąjį“, iš kartos į kartą perduodamą receptą, kuriuo Jūs galbūt norėsite arba nenorėsite pasidalinti su kitais!
Neretai skirtingų Kaukazo virtuvių atstovai kviečia ragauti to tikrojo chačiapuri. Tačiau yra tiek skirtingų jų rūšių, ir nei viena iš jų nėra tikresnė už kitą. Puikius chačiapuri gamina ir Armėnai, tačiau Gruzijos valdžios institucijos užpatentavo „chačapuri“, kaip Gruzijos nacionalinės virtuvės prekinį ženklą. Sakoma, kad kiekviena gera šeimininkė Gruzijoje turi savo chačiapuri receptą.
Šiuo metu tradiciniais ir išskirtiniais gaminiais, kurie gali būti specialiai ženklinami, Europos Komisija yra pripažinusi šešis Lietuvoje gaminamus produktus: Daujėnų naminę duoną, žemaitišką kastinį, Stakliškių midų, lietuvišką varškės sūrį, Seinų – Lazdijų krašto medų ir lietuvišką skilandį. Tai reiškia, kad šie produktai išsiskiria specifinėmis ypatybėmis ir kokybe, yra gaminami pagal autentiškus receptus.
Dr. Rimvydo Laužiko knyga „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (Briedis, 2014) yra bene pirmasis bandymas sistemiškai rašyti apie istorinę Lietuvos virtuvę. Siekta suderinti istoriją ir kulinariją, t. y. autoriaus istorinius tyrinėjimus su jo pomėgiu gaminti. Greta publicistiniu stiliumi aprašomos gastronominės kultūros istorijos, pateikiami ir rekonstruoti bei šiuolaikinei virtuvei pritaikyti receptai.
Norėdami pažinti šiuolaikinės Graikijos virtuvę, jos skonio profilį, maisto gaminimo techniką, valgymo kultūrą, neišvengiamai savo žvilgsnį atgręšime į senąją Eladą, jos mitus bei tikras, nesumeluotas istorijas, tautos genialumą, sąmojį ir neišvegiamai – maistą, kuriuo graikai tikrai mokėjo mėgautis.
Armėnija garsėja, kaip viena seniausių pasaulio civilizacijų, kurioje gausu gamtinių išteklių. Nuo seno šalis vadinama vienu seniausių vynuogynų bei vyndarių lobynu. Biblijoje sakoma, kad „Nojus nužengė nuo Ararato kalno ir pasodino pirmąją vynuogių šakelę kalno papėdėje, iš kurios derliaus po to gėrė vyną“. Laukinės vynuogės Vitis vinifera silvestris augusios čia daugiau nei prieš milijoną metų davė pradžią kultūriniams vynuogynams vinifera.
Grįžusi iš beveik mėnesio trukmės kelionės mašina po Ukrainą ir Krymą, per ukrainietiškos virtuvės vakarą, kurį organizavau artimiausiems draugams, norėdama pasidalinti įspūdžiais, buvau kategoriška – niekada daugiau! Mažų mažiausiai traukė ten grįžti, o ir įspūdžiai tikrai nepriminė tų, girdėtų iš draugų ir artimųjų, viešėjusių Ukrainos perlu vadinamame Kryme. Nežinau, ar salsvo karšto oro aromato, ar sūrios jūros gaivos ilgesys laikui bėgant visus didžiuosius kelionės nusivylimus arba ištrynė, arba privertė vertinti su šypsena ir humoru. Besidalinant įspūdžiais apie kelionę, išvirusi bent dešimt litrų ukrainietiškų barščių ir keliasdešimt pelmen‘ių, galiu pasakyti, kad ne tik gamta ir jūra vilioja atgal, bet ir Ukrainos maistas. Ne virtuvė, o maistas. Greitai suprasite, kodėl...
Keliaudami paprastai neišvengiame ir pažinties su lankomų šalių virtuve, tradiciniais patiekalais, sužinome, kas būdinga tai vietovei. Tačiau yra ir tokių vietovių, kurias pasaulyje garsina tam tikri produktai. Tad kur jų ieškoti?
Itališki desertai sparčiai randa kelią į lietuvių skrandžius ir širdis. Dar ne taip seniai italų virtuvė mūsų šalies gyventojams siejosi tik su picomis ir makaronais, tačiau dabar jau ne vienas mūsų žino, kad tai – tik maža dalelė to, ką mums gali pasiūlyti Italijos kulinarinė patirtis. Itališki desertai dėl ypatingų savo skonio savybių populiarūs visame pasaulyje.
Svečius iš užsienio nedvejodami vaišiname didžkukuliais. Ar neklystame Lietuvos kulinarines tradicijas siedami su bulviniais patiekalais ir rūkytais mėsos gaminiais? Apie kulinarinį paveldą ir jo komunikavimą - Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas, kulinarinio paveldo žinovas, dr. Rimvydu Laužiku.
Rugsėjo pabaigoje, kai vėstančios naktys pamažu pradeda spalvinti medžius, o išsikvėpusios saulės atokaitoje karo prisirpę vynuogių kekės, Vengrijos vyndariams prasideda pats darbymetis – derliaus nuėmimo metas. Tiek plačiuose stambių vynuogių augintojų laukuose, tiek mažuose šeimos ūkiuose klega žmonės. O vyno ūkių šeimininkai, prieš tai apėję savo valdas – išragavę auginamų rūšių vynuogių, patikrinę, ar jose yra pakankamas cukraus kiekis, ar uogų spalva pakankamai sodri, ar kauliukai nusidažę rudai – dabar rūpestingai vadovauja vynuogių kelionei namo.
Pietų Korėja – kupina kontrastų, bet tuo pačiu ir labai svetinga šalis. Korėjiečiai labiausiai vertina tai, kas gaminta Korėjoje, tiek šnekant apie gėrimus ir maistą , tiek ir apie darbą . Korėjiečiai gana stipriai įsikibę savo tradicijų ir sunkiai perima kažką naujo. Pavyzdžiui, grikiai korėjiečių kultūroje yra naudojami arbatai, jeigu tu juos valgai, jiems atrodysi labai „keistas“ ir niekaip neįkalbėsi jų pabandyti paragauti.
Japonų virtuvė mums tokia pat paslaptinga ir egzotiška, kaip ir pati Japonija. Japonų kulinarai laikosi principo – „Ne sukurk nauja, o atrask ir atskleisk“.
Bulvės Airijoje yra vienas pagrindinių maisto produktų. Jų maistinė vertė šalyje buvo žinoma žymiai anksčiau nei kitose Europos šalyse.
Ritualiniai korėjiečių valgiai mums yra paslaptis, kadangi Lietuvoje dominuoja kinų virtuvė, kuri nustelbia kitas rytų virtuves. Tačiau korejiečių tradicijos ir ritualai tokie pat stiprūs, kaip japonų ar kinų...
Visi žino, kad indų virtuvė neįsivaizduojama be prieskonių, žalumynų, įvairių pagardų, kurie gaminamą patiekalą ne tik praturtina, bet dar labiau pabrėžia jo gerąsias skonio savybes.
Daugelyje šaltinių Gruzijos virtuvė skiriama į dvi dalis – vakarų ir rytų. Viena šio skirstymo priežasčių yra skirtingas didelės šalies klimatas.
Pirmiausia tai tzadziki – skirtinguose Graikijos regionuose skirtingai ruošiamas pikantiškas patiekalas, kartais – padažas, kartais – sriuba, iš jogurto, šviežių arba raugintų agurkų ir trintos Lietuvoje neauginamos svogūninės daržovės bei žolelių.
Fuul ir Ta’amiya. Fuul yra virtos pupelės, paprastai patiekiamos ant shammy duonos (į pitą panašus duonos lakštas).
Europiečiais iš prigimties save laikantys belgai pavydėtinai lengvai prisitaiko prie įvairiausių, taip pat ir gastronomijos, naujovių.
Naujausias restoranų apžvalgas
Geriausius restoranų pasiūlymus
Geriausius receptus
Daug, daug kitų naujienų
