Kaip „užkietėjusi” Palangos poilsiautoja, ne vienerius metus iš šalies, pravažiuodama dviračiu, stebėdavau ilgėliausias eiles išalkusių poilsiautojų, visai tokių kaip aš, išsirikiavusių prie restoranėlio pavadinimu A-petit. Žiūrint tam tikru kampu eilės galo nė nesimatydavo. Teko girdėti gandą, kad laukti eilėje bent valandą (o neretu atveju ir dar ilgiau) – visiškai įprasta, o matydami eilėje stoviniuojančius 30 žmonių – galite drąsiai stoti į laukiančiųjų gretas, džiaugdamiesi, jog eilė kaip reta trumpa. Ilgų eilių atbaidyta, nė vieną vasarą A-petit restorane nesilankiau, tačiau su kiekvienais metais smalsumas čia pavakarieniauti vis augo... kol galiausiai šių (2021-ųjų) metų vasarą pastebėjau, jog A-petit persikėlė į naujas patalpas Plytų g. Tikėdamasi, jog ne visi vasarotojai bus pastebėję šį pokytį ir toliau inertiškai būriuosis prie Vytauto gatvėje, priešais šokančius fontanus, esančio restorano durų, šiltą penktadienio vakarą kartu su bičiuliu atvykome į A-petit restoraną, kur radę ne vieną laisvą staliuką viduje (ir, deja, nė vieno lauko terasoje), prisėdome pavakarieniauti
Meniu mūsų rankose atsidūrė ypač greitai, o nepraėjus nė keletui minučių po atvykimo, užsakymas jau gulėjo padavėjos užrašinėje. Nors džiaugiausi aptarnaujančiojo personalo operatyvumu, nusivyliau nepastabumu. Staliukas, prie kurio prisėdome, nors ir tuščias, buvo labai nešvarus, trupiniuotas. Neabejojau, jog prie mūsų priėjusi padavėja staliuką kruopščiai nušluostys, tačiau tai neįvyko ir likome sėdėti prie stalelio-murziaus, klausydamiesi garsiai džiazo ritmu fone skambančių populiarių pastarojo penkmečio hitų. Jeigu ieškote vietelės romantiškai vakarienei – A-petit neturėtų būti jūsų pirmasis pasirinkimas Palangoje. Interjere vyrauja ryškios spalvos, įvilktos į pastelinę paletę – mėtinė, mėlyna, rausva, modernios formos, o prie visų stalų ir skirtingos kėdės.
Po 55-ių minučių kantraus laukimo, dailioje lėkštėje pirmasis atkeliavo mūsų užkandis – blyneliai su rikotos ir špinatų įdaru, pagardinti parmezano drožlėmis ir patiekti su pomidoriukais, gražgarstėmis ir baltu padažu. Apie beveik valandos laukimą perspėti nebuvom, tačiau penktadienio vakarą niekur neskubėjau ir panašaus laukimo laiko, atsižvelgiant į dažnas eiles už restorano durų ir pilnus stalus viduje, tikėjausi. Kitose maitinimo įstaigose, įprastai, užkandis yra patiekiamas greičiau. Nors blyneliai du – jais pasisotinti galėtų ir alkanas žmogus. Blynai itin minkšti ir purūs, lengvi o rikotos įdaras „virsta“ iš blynelio tešlos ir yra itin švelnaus skonio, tačiau blankus, neįsimenantis. Rikotos įdaro blankumą papildo parmezano trupiniai, suteikiantys intensyvesnį, ryškesnį skonį blyneliams.
Dar nebaigus ragauti blynelių, buvo paserviruoti pagrindiniai patiekalai: vištiena įdaryta mocarelos sūriu ir lietuviška žuvis – šalpis – su grill daržovėmis. Lietuviškasis šalpis – baltos mėsos žuvis, kurią ragavau pirmą kartą. Šalpis, apkeptas žolelių svieste, buvo sultingas, neperkeptas, o skonis – itin švelnus. Žuvis neturėjo ryškaus skonio ar kvapo – jį suteikė žolelės ir kiti prieskoniai. Prie žuvies patiektos grilyje apkeptos daržovės – cukinijos, paprikos, baklažanai ir kt. Patiekalas neriebus, neperkrautas, kaip sakoma – genialumas – paprastume.
Vištienos su mocarela lėkštėje mirguliavo įvairiomis spalvomis, formomis ir skonių įvairove – nuo juostelėmis supjaustytų baltųjų ridikų, rudų apkeptų bulvyčių su lupenomis ir grilyje keptų pomidoriukų, iki ryškiai gelsvo morkų padažo, trumų pastos bei žalių pailgų smidrų. Vištiena nei labai sultinga, nei sausa, tačiau patys suprantame, kad užsisakant krūtinėlę nereikia tikėtis begalinio minkštumo. Nors ingredientų ir skonių įvairovė bei jų pateikimas stebino, jie derėjo tarpusavyje ir draugiškai praturtino vištienos krūtinėlę, transformuodama ją į gardų patiekalą.
Na ir desertui, o tiksliau išsinešti, naktipiečiams, užsisakėme padavėjos rekomenduotą picą su krevetėmis. Gavusi iškeptą picą pagalvojau, jog ant jos buvo sudėtos kažkieno užsakytos ir kažkur virtuvėje pamirštos Cezario salotos su jūros gėrybėmis. Salotų labai, krevetės, pomidoriukai... Trūko tik džiovintos baltos duonos kvadratėlių ir parmezano.
Sąskaita: blyneliai su rikota ir špinatais – 5.5€, vištienos file įdaryta mocarelos sūriu – 8.9€, šviežias šalpis – 12.5€, pica „Cezarija“ su krevetėmis – 8.5€ (+ dėžutė išsinešti 0.4€), balto vyno Pinot Grigio taurė – 4.4, Coca-cola – 1.5€.Viso: 41.7€
Maistas: europietiškas, spalvingas, puikiai paruoštas, tačiau truputį blankus, pritaikytas visos šeimos poreikiams, šviežias, o svarbiausia - gardus. 4/5
Aplinka: moderni, neįpareigojanti, turinti 7-ojo dešimtmečio bei džiazo elementų, truputį apsitrynusi (nenuostabu, jog staliukai tušti beveik niekuomet nebūna). 4.5/5
Aptarnavimas: neįpareigojantis, neįkyrus, beveik nepastebimas. Kadangi daug dėmesio nenorėjome – džiaugėmės, kad nebuvome kas 10 minučių klausiami, ar nieko netrūksta. Visgi, tai, kad buvome pasodinti prie atsainiai nuvalyto stalo nebuvo labai malonu. 4/5
Kainos ir kokybės santykis: atsižvelgiant į tai, jog restoranėlis yra įsikūręs nuolat „ant bangos“ esančiame Lietuvos kurorte – Palangoje, kur neretas atvyksta iš anksto pasirengęs paišlaidauti, o rasti vietą gardžiai pavalgyti už protingą kainą ne taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, A-petit kainos yra visiškai normalios, o maistas – skanus. Gerą kokybės ir kainos santykį patvirtina nuolat lauke besibūriuojančių žmonių eilė, laukianti savo šanso čia pavalgyti. 4.5/5
Viso: 4.25/5
Ar apsilankyčiau Palangos restoranėlyje A-petit dar kartą? Taip, tikrai taip!
Kokia proga vėl apsilankyčiau šiame restorane? Neįpareigojančiai, lėtai vakarienei su keletu artimų bičiulių, tingiems vėlyviems pusryčiams, su antrąja puse, pietums
Šios vietos nesirinkčiau pirmajam pasimatymui, verslo pietums, svarbaus gyvenimo įvykio paminėjimui, ar kitai oficialesnei progai. Taip pat čia neičiau, jeigu tądien kažkur skubėčiau, norėčiau tiksliai planuoti dienos laiką, arba kantrybės taurė būtų išsekusi.
@Gytė Radvilaitė
