„GALO DO PORTO" legenda
Anais laikais, kaip ir dabar, Europoje buvo du katalikiški pakraščiai – Lietuvos didžioji kunigaikštystė rytuose ir Portugalijos karalystė vakaruose. Portugalai raižė po visus pasaulio vandenynus laivais, lietuviai sukūrė bekraštę sausumos valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Visa Europa skyrė Lietuvą ir Portugaliją, tačiau narsieji jūreiviai negalėjo laivų statydintis be lietuviškos medienos, o lietuviai gomurius lepino portugališkom sardinėm.
Gi Vilniuje, prie Aušros vartų tuomet gyveno pavainikis budelio sūnus Jaunutis. Nebuvo tai mylimas vaikas – mat budelio meilužė iškeliavo pas aukščiausiąjį duodama gyvybę vaikui. Ujo budelis Jaunutį ir šis daug vargo matė, apie geresnį gyvenimą svajojo. Sykį neapsikentęs, kai tėvas liepė jam penkis pakaruoklius per naktį už miesto sienos palaidoti, šoko Jaunutis paslapčia į pravažiuojantį pirklio vežimą ir pasileido į platųjį pasaulį. Bėgo jis kuo toliau nuo Lietuvos, kad baisioji budelio ranka nepasiektų. Po metų atsidūrė Jaunutis ant Portugalijos kranto, toliau gi, žemės nebuvo, tik vanduo tyvuliavo. Apstulbo vaiko akys tokias marias pamačiusios, bet nusižiūrėjo jis laivą, kuris ilgai kelionei buvo ruošiamas. Nutaikęs akimirką, čiupo Jaunutis maišą miltų, užsimetė ant peties ir įsmuko laivan jūreiviu apsimetęs. Pasislėpė po parako statinėm ir nesirodė niekam, kol laivas į plačiuosius vandenis pasileido.
Sykį miegantį Jaunutį užpuolė triumo žiurkės. Vaikas nejučia suriko – taip jį portugalų jūreiviai surado. Kapitonas baisiai įtūžo ir jau buvo pasirengęs lietuvį rykliams sušerti, bet kažkuo krito į akį Jaunutis kokui Negorui. Paprašė jis kapitono, kad šis vaikiui leistų jo padėjėju kambuze būti.
Kelerius metus laivas skrodė vandenynų bangas, pasiekė net Makao. Krovėsi į triumus brangiausius prieskonius, šilkus ir perlus. Jaunutis per tą laiką išmoko portugalų kalbos ir tapo geresniu virėju nei jo mokytojas Negoras. Ypač jam sekėsi burti skonius portugališkame puode, kataplana vadinamame. Nebuvo taip, kad kapitonas nepagirtų Jaunučio po gardžios vakarienės.
Grįžo laivas į Portugaliją. Sėkmingai pardavęs prekes kapitonas nepagailėjo dalies pelno Jaunučiui. Šis tapo turtingas, vedė portugalę Beneditą, susilaukė vaikų, buvo visų gerbiamas ir mylimas. Tik gniuždė Jaunutį ilgesio liga. Taip jam norėjosi grįžti į Vilnių, pamatyti siauras jo gatveles, kad vieną dieną susirinko Jaunutis visus vaikus, sukrovė mantą į vežimą, ant viršaus užmetė kataplaną ir pasileido į varginančią kelionę Lietuvon. Daug pavojų jo tykojo, bet Aukščiausiojo apvaizda buvo palanki ir Jaunutis pasiekė Lietuvos sostinę.
Grįžęs Jaunutis prie Aušros vartų nusipirko taverną ir gardžiais kvapais priviliojo visą miesto aukštuomenę. Vilniečiai ir miesto svečiai iš lūpų į lūpas skleidė gandą apie stebuklingą puodą iš Portugalijos ir net po visą Lietuvos didžiąją kunigaikštystę paplito posakis – gardus it kataplanoje viręs. Net pats karalius buvo pas Jaunutį užsukęs, kataplanos skonybių ragavo. Gandas apie Jaunutį pasklido po visą šalį, o etmonas jam ir pravardę prilipdė – Portugalas. Niekas daugiau jo kitaip ir nebevadino. O geriausiu Portugalo draugu tapo gretimo vienuolyno abatas Pranciškus. Daug vakarų jie kartu praleido prie vyno taurės – Jaunutis pasakojo apie jūras marias, keistus žmones salose, kuriuos jis matė ir dalinosi valgių gamybos paslaptimis. Ir dovaną iš Portugalijos įteikė – tradicinį molinį gaidelį. Grįžęs namo Pranciškus visa tai užsirašydavo ir dar savo šeimininkei Onai zakristijoje papasakodavo. O šios moteriškės gabios būta – viską ji išbandydavo ant savo ugnies ir savo puoduose.
Bėgo metai, Lietuvos didžioji kunigaikštystė neišlaikė istorijos audrų, kartu su valstybe užmarštin nugrimzdo ir Portugalo taverna. Tik iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas, iš Onos per visą moterišką liniją keliavo Portugalo receptai ir magiškas žodis kataplana, kuriuos šeimos moterys rūpestingai saugojo.
Sykį mūsų laikais į vokiečių restoraną „BUnte GAns" pipirų pasiskolinti užsuko kaimynystėje gyvenanti senutė. Pauostė jų ką tik grūstų ir sušnekėjo tyliai – ot šitie tai į kataplaną tiktų... Nugirdo šį žodį restorano savininkas Valeikų Arvydas. O pasirodo – senutė besanti Onutės proproproproanūkė. Ir padovanojo ji Arvydui visus išsaugotus portugališkus receptus. Ir geram žmogui pridėjo kadaise Jaunučio Pranciškui molinį gaidį dovanotą. Ir vėl Vilniuje pakvipo kataplanos kerai, o portugališkas skonis šiandien visus vilioja užsukti į „Galo do Porto", per amžius mus pasiekusių Portugalo valgių paragauti.
Daugiau
Restorano apžvalga
Kol planuojame mūsų laukiančias keliones, galime pradėti joms ruoštis būdami dar namuose – susidėlioti maršrutus ar paragauti tai, ką geriausio gali pasiūlyti norimos aplankyti šalies tradicinė virtuvė. Kol dėliojuosi savo kelionės maršrutą, keliauju į Portugalų restoraną Vilniaus senamiesčio širdyje – „Galo do Porto”.