Mamani Keita: visi afrikiečiai svajoja atvykti į Europą...

Tačiau dainininkė ir šiandien gyvena Prancūzijoje, iš kurios kadaise taip norėjo išvažiuoti, neseniai išleido ketvirtą albumą „Kanou“ ir jį pristato visoje Europoje, įskaitant Vilnių bei Kauną, kur lankysis liepos 8-9 dienomis.

Mintį, kad „visi afrikiečiai svajoja atvykti į Europą. Bet kai čia atvažiuoji, gali pulti į neviltį“, dainininkė atrado jau seniai, tik gerokai vėliau juos ištarė viešai.

Į Paryžių ji atvyko prieš 27-erius metus. Ji ilgai ir sunkiai mėgino įsitvirtinti didmiestyje, tikrai nelaukusiame jos išskėstomis rankomis, tuo pat metu trokšdama grįžti į tėvynę.

„Pamatęs Paryžių per televizorių, tampi jo apsėstas. Bet čia atvykus ne tik pasikeičia gyvenimo būdas. Ateina vienatvė ir neviltis. Jei nesi pakankamai atsargus, gali visai nusivažiuoti“, - taip ji yra pasakojusi Prancūzijos tarptautinių naujienų radijo stočiai RFI.

Tačiau Mamani Keita neišvyko. Ji išleido albumus su prancūzų muzikantais Marc Minelli ir Nicolas Repac, dainavo su Tama, Check Titiane Seck, Hank Jones, Dee Dee Bridgewater, Eric Legnini ir kitais atlikėjais. Nors liko ir atrado savo kelią Vakarų Europoje, socialinė tematika jai vis dar svarbi – apie tai Mamani Keita papasakojo specialiai Leituvos skaitytojams skirtame interviu.

Apie ką yra jūsų dainos? Kokią muzikinę žinutę siunčiate klausytojui?
Dažniausiai dainose kalbu apie moteris ir vaikus. Ši tema svarbi, kadangi Afrikoje vis dar yra daug problemų, ir ne tik Afrikoje vaikai ir moterys yra viena svarbiausių socialinių temų. O juk tie, kurie yra silpniausi, kenčia labiausiai. Savo dainomis siekiu paliesti kiekvieno klausytojo širdį, išsakyti, kas mane skaudina, kaip pakeisti esančią situaciją. Savo muzikoje bandau pasiekti ramybę ir taiką.

Kodėl nusprendėte tapti daininke, nors tai iki šiol yra smerkiama jūsų šalyje?
Aš visuomet buvau maištininkė. Nenorėjau paklusti genties tradicijoms, visuomenės normoms. Tai, kad esu moteris, nereiškia, kad negaliu daryti to, ką daro vyrai. Moterys gali daryti dalykus netgi geriau nei vyrai. Aš visuomet siekiau būti išklausyta, o muzika yra geriausia forma išsakyti viską, ką galvoji, kas tave supa, ką matai ir nori pakeisti.

Sakėte, kad jūsų kelias į pripažinimą nebuvo lengvas.

Teko dirbti labai sunkiai, kad būčiau pamatyta ir pripažinta. Tačiau aš tikėjau ir iki šiol tikiu savo muzika, klausytojai tai pastebėjo ir pamilo.

Jūs Lietuvoje koncertuosite pirmą kartą, ką išgirsime jūsų koncerte? Kokie instrumentai skambės?
Taip, jūsų šalyje lankysiuos pirmą kartą, tačiau žinau, kad Lietuvos klausytojai jau yra girdėję apie Malį ir mūsų muzikos tradicijas, čia yra koncertavęs vienas žinomiausių n‘goni meistrų Baba Sissoko. Jaučiuosi pakylėta, kad mane pakvietė surengti net kelis koncertus.

Koncertuose Lietuvoje pasirodysiu su savo grupe,kurioje groja profesionalūs Malyje ir Prancūzijoje pripažinti muzikantai. Džiaugiuosi, kad su manimi pasirodys n‘goni (aut.pastaba styginis Vakarų Afrikos instrumentas) virtuozas Moriba Koïta.

Kaip jūs apibūdintumėte savo muziką? Koks tai muzikos stilius?
Aš savo muzikos neįstatau į jokius muzikinius rėmus. Muzikos kritikai ir klausytojai mano atliekamą muziką įvardina pakankamai skirtingai, ir world music, ir Malio groove muzika, ir etno-džiazu, ir mandingo ritmais. Kiekvienas juk girdi ir jaučia skirtingai, todėl ir mano atliekama muzika kiekvienam yra vis kitokia.

Paklusykite vienos iš naujojo albumo dainų, kurią girdėsite ir koncertuose Lietuvoje (liepos 8 d. 19 val. Mokytojų namų kieme Vilniuje, liepos 9 d. 19 val. Ryšių kieme Kaune):