Cepelinai, šaltibarščiai, šakotis, vėdarai – tai patiekalai, kurie daugeliui žmonių į galvą šauna pirmiausia, kai užsimenama apie tradicinę lietuvišką virtuvę. Vis dėlto, ne paslaptis – visi šie patiekalai mūsų šalyje prigijo ne taip ir seniai. Tuo tarpu, ilgus metus, nuo pat LDK susikūrimo, žmonės maitinosi visai kitaip. Šį kartą norime papasakotu apie tai, ką gi valgė Lietuvos didikai: kokiomis vaišėmis savo svečius vaišino Vytautas arba kokių gėrybių iš užsienio užsisakydavo Radvilos. Tad kviečiame skaityti ir sužinoti.
Be mėsos – nė dienos
Šiais laikais populiaru atsisakyti mėsos ar apskritai, visų gyvulinės kilmės produktų. Tačiau mūsų protėviai to tikrai nesupratų – įvairiuose moksliniuose šaltiniuose fiksuojama, jog mėsa buvo didikų mitybos pagrindas. Štai, pavyzdžiui, XVI a. vienas suaugęs didikų luomo narys per dieną suvalgydavo daugiau nei 1 kg mėsos! Žvėriena, vištiena, kiauliena, jautiena, o taip pat ir įvairūs egzotiški valgiai – įdarytas povas, gulbė, balandis, vėliau ir kalakutiena. Įdomu dar ir tai, kad dažnai didesni gyvūnai buvo įdaromi mažesniais. Tiesa, pasninko metu mėsa buvo iškeičiama į žuvį.
Žinoma, didikų racione buvo ir grūdinės kultūros patiekalų, duonos. Tačiau vis dėlto, pagrindą sudarė mėsa.
Didingos puotos, kuriose maistas nesibaigdavo
Jau išsiaiškinome, jog suvartojamos mėsos kiekiai buvo išties milžiniški. Ir kol kas kalbėjome apie įprastas dienas. Tad galite įsivaizduoti, kaip atrodė puotos...
Štai, pavyzdžiui, istoriniuose šaltiniuose fiksuojama, jog vieniems Jogailos pietums, kuriuose jis vaišino ir savo svečius, buvo užsakytas visas jautis, 60 vištų, 4 žąsys, lašiniai, du avinai. O kur dar kiaušiniai, grietinė, pienas, sūriai ir, žinoma, alus. Taip, be alaus ar midaus nevyko jokios puotos.
Prisiminkime ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Bene svarbiausia puotą jis organizavo 1429-aisias – Lucko suvažiavime, kuomet buvo sprendžiami LDK didžiojo kunigaikščio karūnavimo klausimai. Šis suvažiavimas truko dvidešimt dienų, o svečiams buvo pasiūlyta 700 paršų, 700 telyčių, 600 stumbrų. 100 briedžių, galybė įvairiausių grūdų, pieno produktų. Ir, žinoma, midaus. Numanote kiek? Ogi net 700 statinių! Beje, įdomu dar ir tai, jog tuometinę Europos „grietinėlę“ Vytautas gėrimais vaišino iš auksu ir brangakmeniais padabino tauro rago, kurį sumedžiojo jo senelis – LDK kunigaikštis Gediminas. Vėliau šis ragas buvo padovanos bene garbingiausiam Lucko suvažiavimo svečiui – Šventosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui.
Produktai iš kitų šalių
Žmonėms, kurie nelabai domisi gastronomijos istorija, gali pasirodyti, jog eksporto Viduramžiais ar šiek tiek vėlyvesniais laikais buvo labai mažai. Tačiau tai tikrai nėra tiesa: mūsų didikai buvo pažįstami su tokiais produktais kaip citrinos, apelsinai, migdolai, alyvuogės, razinos ir kt. Tiesa, šie produktai buvo delikatesas: dėl šios priežasties jie valgyti tik valdovų rūmuose ir itin saugoti. Paprastiems žmonėms jie tikrai nebuvo prieinami.
Didikai galėdavo sau leisti atsivežti ir įvairiausių prieskonių. Pavyzdžiui, šafrano, kuris istoriniuose šaltiniuose dažnai minimas kaip vienas iš pagrindinių didikų virtuvės ingredientų. Beje, Vytautui į LDK pasikvietus karaimus bei Krymo totorius, šie atsivežė ir savo tradicinius prieskonius, kuriais tapo įprasta gardinti žvėrieną ar kitus mėsos patiekalus. Tiesa, dalį prieskoninių žolelių augino ir vietiniai vienuoliai, tai buvo mėtos, šalavijai, kmynai, rozmarinai. Tad tikriausiai nenuostabu, jog istoriniuose šaltiniuose fiksuojama, jog lietuvių virtuvė garsėjo prieskoninių žolelių pertekliumi.
Radvilų laikais Lietuvos didikai sau galėjo leisti dar daugiau. Austrės, vermutas, šampanas, skirtingų regionų vynai – didikų stalas buvo pasaulietiškas, prabangus, jie mėgavosi įvairiausias delikatesais iš svečių šalių.
Rūmų virtuvės komanda
Kaip jau supratote – didikai mėgo puotas ir prabangų maistą. O kas gi jį ruošdavo? Sąvokos „virėjai“ tuo metu nebuvo. Žmonės, gaminantys maistą, vadinti „magyrais“. Šis žodis turėjo ir kitą prasmę – burtininkas. O tai reiškia, jog virtuvės meistrai buvo vertinami kaip stebukladariai.
Kita profesija – stalininkai. Tai žmonės, kurie prižiūrėjo stalo padengimą per pobūvius bei kasdienius pusryčius, pietus ir vakarienes. Stalininkai buvo atsakingi, jog svečiams ir šeimininkams nieko nepritrūktų. Na, o taurininkai buvo atsakingi už vyno ragavimą prieš pateikiant valdovams. Beje, istoriniuose šaltiniuose minima, jog lietuviai mėgo itin saldų vyną – kartais netgi pasigamindavo specialias cukraus taureles, iš kurių vyną ir gerdavo, tam, jog šis būdų dar saldesnis.
Taigi, mūsų didikai maitinosi išties prabangiai: pagrindą sudarė mėsos patiekalai, visgi gastronominio smalsumo netrūko – noriai ragaudavo įvairias gėrybes iš užsienio valstybių.
