Genealiai paprasti restoranų ir kavinukių pavadinimai man visuomet atrodė labai žavūs. Dažnai jie įvardija reiškinius arba daiktus, su kuriais susiduriame kasdienybėje, tačiau pasąmonėje juos vadiname tiesiog - „savaime suprantamais dalykais“.
Vienas tokių vardų - „Baltos lėkštės“ Klaipėdoje. Akivaizdu, juk baltos lėkštės bene kiekvieno iš mūsų kasdieninis virtuvės atributas. Tačiau ar tokiu pat kasdienybės elementu norėtųsi laikyti ir šį restoraną, keliavau išsiaiškinti vieną gražią sekmadienio popietę.
„Baltas lėkštes“ anksčiau teko lankyti keletą kartų, tačiau tik visai neseniai šis restoranas atnaujino savo meniu, valgiaraštyje vietos palikdamas krosnyje keptoms picoms, naminiams makaronams, keletui desertų ir užkandžių bei velyviesiems savaitgalio pusryčiams.
Pietauti atvykome gerokai po vidurdienio, kai restorane baigiančių valgyti žmonių buvo ganėtinai daug. Visus staliukus aptarnavusi padavėja atsiprašė, jog valgiaraščių keletą minučių teko palaukti. Tačiau mes tuo nė kiek nesipiktinome, atvirkščiai - pasinaudoję laisvomis minutėmis, atidžiau panagrinėjome „Baltų lėkščių“ interjerą. Šis man pasirodė išties jaukus, primenantis namų virtuvę su valgomuoju. Aplinkoje vyraujantys spalvų tonai - ramūs ir neerzinantys žvilgsnio. Taip pat lengva pastebėti, jog šioje erdvėje vyrauja Klaipėdos restoranams būdingas panašių baldų ir interjero detalių stilius. O apibendrinus, tai - jauki, optimalaus dydžio erdvė, kurioje malonu būti.
Peržvelgę meniu užkandžiui užsisakėme keptą „Camembert“ sūrį su aštriais riešutais ir burokėlių džemu. Akį taip pat traukė trijų rūšių „bruschetta“, kepta duona su mocarela ir „Čederio“ sūriu (veganamas - pasirinktinai su veganišku sūriu) bei restorano svečių akivaizdžiai pamėgti šaltibarščiai.
Iš pagrindinių patiekalų išsirinkome naminius rankų darbo makaronus „tagliatelle“ su baziliku, pomidorų padažu, sicilietišku pesto, parmezano bei „stracciatella“ sūriu. Taip pat „Baltos lėkštės“ siūlo tokius makaronų patiekalus kaip pasta su krevetėmis, naminiai koldūnai (kasdien gardinti vis kitokiu įdaru), avienos „gnocchi“ ir kiaulienos kukuliai su naminiais rankų darbo makaronais „pappardelle“.
Picų sąrašas dar ilgesnis, jame susitinka klasikinės picos - „Margherita“, „Pepperoni“ ir „Prosciutto“ bei originalesni variantai - pica, gardinta smidrais su kiaušiniu ir šonine, pica su veganišku sūriu bei griliuje keptu baklažanu, pica su barbekiu padažu ir griliuje kepta vištiena ir pica su „Nduja“ kiaulienos kukuliais. Mes sekmadienio popietę apsistojome ties klasikine „Prosciutto“.
Dar užsisakėme naminio citrinų ir granatų limonado. Netrukus padavėja ant stalo patiekė naminės duonos ir puraus, prieskoniais gardinto sviesto. Ir duona, ir sviestas man labai patiko - ne tik puria tekstūra, bet ir maloniu skoniu. Gardus buvo ir lengvai putojantis namų gamybos limonadas.
Užkandžiaudami pastebėjome, jog restorano salė gerokai ištuštėjo, tad gėrimų ir pirmojo užsisakyto patiekalo sulaukėme ganėtinai greitai.
Pirmiausia, noriu pastebėti, jog „Baltų lėkščių“ patiekalai dažnu atveju patiekiami visai ne baltose lėkštėse. Toks šio restorano žaidimas man atrodo visai smagus: slapčia tikiesi, jog nesunkiai įminei tokio restorano pavadinimo mįslę, tačiau vėliau sužinai, jog ne viskas taip elementaru ir paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Taigi, keptas „Camembert“ sūris atkeliavo dar karštoje tamsioje keptuvėje. Labai mėgstu keptus sūrius, todėl nekantravau sužinoti, ar šis variantas mane kuo nors nustebins. Sūris buvo patiektas kartu su plona, picos pagrindą primenančia duonele bei burokėlių džemu. Nurijusi pirmąjį kąsnį supratau, kad šioje kombinacijoje pasigedau… saldumo pojūčio. Burokėlių džemas buvo sūraus, o ne saldaus skonio, tad karstelėjusio sūrio, neutralios duonos ir sūraus burokėlių užtepo kombinacijoje netradau tobulo skonių balanso. Vis dėlto, riešutų ir sūrio derinys buvo gardus.
Visos užkandžio porcijos suvalgyti nepajėgėme, tad jį pastūmėję į šalį, laukėme picos ir makaronų. Džiaugiuosi, jog padavėja mūsų neskubino ir iškart visų užsisakytų patiekalų ant stalo nesunešė (tai daugelyje restoranų vis dar neretai pasitaikanti problema) todėl maistą ragauti galėjome palengva.
Testuoti pagrindinius patiekalus pradėjome nuo picos - iš pažiūros ji buvo gana blyškios spalvos, tačiau turtinga šviežių, kone blizgančių ingredientų. Prie picos patiekiamas ir specialus jos pjaustymo įrankis. Paragavusi pirmąjį kasnį šio itališko valgio, likau maloniai nustebinta. Nors ir blyškus, tačiau purus picos padas buvo labai gardus, blizgus „Prosciutto“ kumpis tirpo burnoje, picos skonį dar labiau pagerino šviežias bazilikas, o šio patiekalo žvaigžde karūnuočiau švelnųjį „Stracciatella“ sūrį. Tiesa, pastarojo ingrediento pasigedau mūsų užsisakytuose makaronuose. Idėja visus ingredientus paversti makaronų padažu ganėtinai saugi, tačiau manau, jog žvilgantys ir ant makaronų tirpte tirpstantys „Stracciatellos“ kamuolėliai būtų palikę kur kas didesnį įspūdį. Šiuo atveju, galiu pagirti tvirtus ir skoningus naminius makaronus, tačiau šį skonių derinį dar siūlyčiau patobulinti.
Apibendrinus sekmadienio pietus „Baltose lėkštėse“, restoraną palikome tikrai ne alkani. Ir nors tokius itališkus valgius skanauti kasdien būtų kiek pavojinga, tai maloni ir jauki vieta itališkiems šeimos pietums ar neįpareigojančiai draugų vakarienei mieste.
Sąskaita: Keptas „Camembert“ sūris - 4,95€, pica „Prosciutto“ - 9,95€, pasta „Napoli” - 7,45€, namų limonadas - 2,50€, gazuotas vanduo (330ml.) - 1,50€.
VISO: 26,35€
Aptarnavimas: 5/5 Restorane „Baltose lėkštės“ dirbanti padavėja buvo labai maloni ir paslaugi. Atsižvelgiant į restorane esančių aptarnaujamų žmonių kiekį, merginos darbą vertinu išties gerai.
Interjeras: 5/5 Jaukus, malonus, nepretenzingas.
Meniu: 4/5 „Baltose lėkštės“ patiks sotaus itališko maisto mylėtojams. Valgiaraštyje pasigedau salotų ir sriubos, tačiau apibendrinus, šio restorano meniu išgrynintas ir aiškus.
Bendras vertinimas: 4,6/5
