Septyneri metai – tiek laiko savo maisto tinklaraštį „Lorjus“ kuria mano pašnekovė Loreta Karaliūnienė. Moteris neslepia, būta visko, netgi pertraukų, kurių metu nekeldavo jokių naujų receptų. Tačiau iš karto pasidžiaugia, jog ištikimiausi skaitytojai nuo jos nepabėgo.
Šiame interviu su Loreta kalbamės apie jos vaikystę, tinklaraštį, mitybos įpročius, aistrą daržininkystei bei ūkininkystei. O straipsnio pabaigoje tinklaraštininkė pasidalina rudenišku obuolių pyrago su varške ir cinamonu receptu. Tad kviečiu skaityti mudviejų pokalbį ir išbandyti pyrago receptą – šąlant orams jis tikrai sušildys iš vidaus.
Loreta, kokia valgytoja esate kasdien, namuose? Kaip galėtumėte apibūdinti savo mitybą?
Mano mityba gana įvairi, nesu labai išranki maistui ir man beveik viskas skanu. Esu labiau paprasto naminio maisto gerbėja. Tiesa, nemėgstu valgyti pusryčių ir beveik visada pati juos praleidžiu, bet šeimai pusryčius gaminu su malonumu.
Kada pamėgote gaminti maistą? Vaikystėje ar jau suaugusi?
Nuo mažų dienų man patiko būti virtuvėje ir stebėti kaip maistą ruošia tėvai, močiutė. Būdama pradinukė aš visada pasisiūlydavau į pagalbą ir su dideliu džiaugsmu supjaustydavau kokias daržoves mišrainei. Jaukūs prisiminimai yra išlikę iš vasaros atostogų pas močiutę Joniškėlyje, kuomet mudvi kartu, pusę dienos, kepdavome žagarėlius. Prikepdavome nemažai, tad pavaišindavau ir kieme žaidžiančius draugus. Ilgą laiką mane labiausiai domino įvairūs desertai, mišrainės, salotos, bet apsigyvenus su vyru teko mokytis gaminti ir rimtesnius patiekalus. Pradžia nebuvo labai lengva, tekdavo skambinti mamai ar močiutei ir klausti, kaip pagaminti vieną ar kitą patiekalą. Jos mano mokytojos.
Susidariau įspūdį, jog gaminate išties labai daug. Ką jums reiškia maisto ruoša: tai tarytum meditacija, poilsis? O gal – būtinas kasdienybės atributas?
Žinoma, pasirinkimo nelabai turiu, šeimai gaminti maistą reikia, bet, kad ir kaip keistai skambėtų, maisto ruošimas man yra savotiška meditacija. Nežinau kodėl, bet nepavargstu ruošdama maistą šeimai.
Esate mama. Galbūt turite kokių nors triukų – ką daryti, jog vaikai valgytų pilnavertiškai? Kokie patiekalai – jūsų berniukų mėgstamiausi?
Džiaugiuosi, kad abu mano berniukai yra mėgstantys pavalgyti vaikai. Tiesa, augant jų skonis keičiasi. Pavyzdžiui, anksčiau įvairias sriubas ir troškinius jie valgė labai noriai, o dabar į juos žiūri kiek skeptiškai.
Dabar mūsų namuose „ant bangos“ įvairūs makaronų patiekalai. Kad būtų maistingiau, juos gamindama stengiuosi nepagailėti daržovių. Taip pat man svarbu, kad vaikai valgytų kuo daugiau šviežių uogų ir vaisių. Todėl dubenį su uogomis ar vaisiais tiesiog padedu ten, kur vaikai dažniausiai būna ir jis būna sėkmingai suvalgytas.
Papasakokite, kaip kilo mintis susikurti savo maisto tinklaraštį?
Labai spontaniškai. Tiesiog tuo metu vyras labai domėjosi ir dirbo su tinklalapių kūrimu, jų dizainu ir jam reikėjo „erdvės“ įvairiems pasibandymams. Kartu sugalvojome pavadinimą: mano vardas Loreta, vyro Justinas – taip ir atsirado „Lorjus“. Aš didelių planų neturėjau, tiesiog džiūgavau, kad turėsiu vietą, kur galėsiu susirašyti savo išbandytus receptus.
Veiklą pradėjote gana seniai – pirmuosius receptus į tinklaraštį ėmėte keltis dar 2015-aisiais. Kaip planuojate turinį? Ar per tiek metų nėra sunku sugalvoti vis naujų receptų?
Taip, rugsėjo mėnesį tinklaraštis švenčia septynerių metų gimtadienį. Tiesa, per tuos septynerius metus buvo kelios ilgesnės pertraukos, kai dėl laiko stokos naujų įrašų nerašiau. Džiaugiuosi ir dėkoju, kad skaitytojai niekur nepabėgo (šypsosi).
Turinio kažkaip specialiai neplanuoju, tiesiog pagaminu, o jei yra ūpas – nufotografuoju. Jei pasiseka ir viskas pavyksta taip, kaip norėjau, tai dažniausiai tą pačią dieną ir pasidalinu. Neturiu kantrybės išlaukti. Tinklaraštyje tikrai nemažai receptų, bet nauji receptai tiesiog ima ir atsiranda. Dažnai pamačius ką nors naujo ar skanaus, norisi išbandyti. Būna, neturiu kokio produkto ar jo nemėgstu, tai galvoju, kuo būtų galima pakeisti. Dažnai ir sekėjai komentaruose pasidalina savo patirtimi bei pasiūlo labai skanių idėjų.
Turite savo tinklalapį, taip pat receptus keliate į socialinius tinklus: facebook, instagram, tik tok. Kuri platforma jums pačiai patraukliausia? Ar jūsų auditorija persipina, ar skirtingi socialiniai tinklai pritraukia vis kitokius žmones?
Labiausiai receptus patinka rašyti būtent į tinklaraštį. Tik Toką susikūriau tik šiais metais ir vis dar bandau jį prisijaukinti. Facebooke ir instagrame esu ilgesnį laiką ir labai pastebiu, kad skirtingose platformose labai skiriasi ir sekėjų skoniai.
O ar pastebite tendencijas – kokie receptai susilaukia daugiausiai sekėjų dėmesio?
Kuo patiekalas paprastesnis ir ingredientų sąrašas trumpesnis, tuo skaitytojams jis patrauklesnis. Taip pat esu atkreipusi dėmesį ir į tai, kad didžioji dalis mano sekėjų yra mamos, kurios augina vaikus. Tad dažnai daugiau dėmesio sulaukia būtent tų patiekalų receptai, kurie tinka ir mažiesiems valgytojams.
Kas užima daugiausiai laiko turint savo tinklaraštį?
Patiekalų gaminimas, gaminimo eigos filmavimas, video montavimas, fotografavimas ir receptų įkėlimas į tinklaraštį užima tikrai nemažai laiko, bet man labai patinka tai daryti. Būna dienų, kai bandant aprašyti patiekalą, mintys dėliojasi ne taip sklandžiai kaip norėtųsi, bet aš savęs ir nekankinu. Tokiomis dienomis patiekalo aprašymas būna labai konkretus, bet jei turiu ką papasakoti daugiau, mielai papasakoju. Per prievartą nieko nedarau, nes noriu, kad ši papildoma veikla man teiktų džiaugsmą.
Save pristatote ne tik kaip tinklaraštininkę, mamą ir žmoną, tačiau ir kaip pradedančią daržininkę. Pasidalinkite, ką auginate? Ar savo užaugintų daržovių skonis – geresnis?
Taip, pradedu draugystę ne tik su daržininkyste, bet jau ir su ūkininkyste. Pačiai labai netikėta, bet šią vasarą su vyru sugalvojome auginti vištas ir nusipirkome keturias, kiekvienam šeimos nariui po vieną. Gyvename nedideliame miestelyje – dauguma aplinkui turi savo daržus ir sodus. Kurį laiką stebėjau, kaip draugės džiaugiasi savo užaugintomis gėrybėmis. Taip kilo ir pagunda pačiai pabandyti ką nors užsiauginti.
Pradžioje su vyru pasistatėme šiltnamį, kuriame auginome tik pomidorus. Derlius nenuvylė. Kitais metais šiltnamyje jau augo ne tik pomidorai, bet ir paprikos, o šalia jo atsirado ir kelios daržo lysvės, kuriose nieko labai ypatingo neauginu. Tiesiog tai, ką labiausiai mėgstame – braškes, prieskonines žoleles, įvairias salotas. Į jų auginimą stengiuosi įtraukti vaikus ir pastebiu, kad jiems daug skaniau valgyti tas daržoves ar uogas, prie kurių auginimo prisidėjo jie patys. Tad gal tikrai pačių užaugintų daržovių skonis geresnis?
Atkeliavo ruduo, o su juo ir derlius. Gal galėtumėte su mūsų sekėjais pasidalinti kokiu nors sezoniniu receptu?
Žinoma, o koks gi ruduo be gardaus cinamonu kvepiančio obuolių pyrago? Mūsų mėgstamiausias su cinamonu ir varške.
Receptas:
Obuolių pyragas su cinamonu ir varške. Nedideliam, 18 cm. skersmens, pyragui pagaminti reikės:
200 ml miltų
1 kiaušinio
100 g šalto sviesto
50 ml šalto pieno
2–3 valgomųjų šaukštų cukraus
1 arbatinio šaukštelio (be kaupo) kepimo miltelių
Žiupsnelio druskos
Varškės įdarui:
300 g varškės
2 kiaušinių
1 valgomojo šaukšto miltų
2–3 valgomųjų šaukštų cukraus
Obuolių įdarui:
4 „Antaninių“ obuolių
15 g sviesto
3-4 valgomųjų šaukštų cukraus
1 arbatinio šaukštelio cinamono
Žiupsnelio druskos
Papildomai reikės:
Šiek tiek sviesto – kepimo formai patepti
Šiek tiek manų kruopų – kepimo formai pabarstyti
Cukraus pudros – iškepusiam pyragui pabarstyti
Pirmiausia pasiruošiame obuolių įdarą:
Keptuvėje išlydome sviestą, beriame kubeliais pjaustytus obuolius, cukrų, žiupsnelį druskos ir cinamoną. Kartas nuo karto pamaišydami kepiname kelias minutes, tol kol obuoliai suminkštės (jei gaminsite su saldesniais obuoliais, cukraus berkite mažiau).
Ruošiame tešlą:
Burokine tarka sutarkuojame sviestą. Beriame miltus, maišytus su kepimo milteliais. Sutriname pirštais. Beriame cukrų, žiupsnelį druskos, įmušame kiaušinį, įpilame šiek tiek šalto pieno, išmaišome ir minkome rankomis tol, kol neliks sausų trupinių. Iš tešlos padarome kamuoliuką ir dedame į šaldytuvą maždaug 30 minučių.
Ruošiame varškės įdarą:
Į dubenį dedame varškę, įmušame kiaušinius, beriame cukrų, miltus ir el. trintuvu sutriname iki vientisos masės. Atidedame.
Ant miltais pabarstyto paviršiaus iš tešlos iškočiojame didesnį nei kepimo formos pagrindas apskritimą, kurį atsargiai dedame į pateptą sviestu ir manų kruopomis pabarstytą kepimo formą. Šiek tiek užlenkiame kraštus. Įpilame pusę pasiruošto varškės įdaro, sudedame visą pasiruoštą kepintų obuolių įdarą ir ant viršaus, tolygiai paskirstydami, supilame likusį varškės įdarą. Iš likusios tešlos (jei liko) sausainių formele išspaudžiame keletą figūrėlių ir jomis papuošiame pyragą. Kepame iki 160 laipsnių temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 60-65 minutes. Obuolių pyragas su cinamonu ir varške paruoštas, jei mėgstate, prieš patiekiant apibarstykite cukraus pudra. Skanaus!
Straipsnio autorė: Rut Javič
