Tamsus fonas, juodos lėkštės ir itin spalvingi patiekalai, kurie, nesumeluosiu, žadina apetitą – toks įspūdis aplanko žiūrint maisto tinklaraštininkės Lauros Grikienės patiekalų nuotraukas. Moteris pripažįsta, jog maistas ir jo gamyba ją įkvepia, padeda atsipalaiduoti. Ir nors pirmenybę mano pašnekovė teikia skoniui, estetika jai taip pat labai svarbi.
Šiame interviu ir kalbamės apie Lauros aistrą gaminti, jos tinklaraščio „Neatrasti skoniai“ užkulisius, o taip pat aptariame ir tai, dėl kokių priežasčių kito Lauros mityba bėgant metams. Kviečiu skaityti ir pažinti mano pašnekovę kiek labiau. O jei pritrūks receptų idėjų, apsilankykite jos instagram paskyroje „Neatrasti skoniai“ (@neatrasti_skoniai).
Laura, savo tinklaraštyje užsimenate, jog jūsų santykis su mityba, bėgant metams, buvo įvairus: vienu etapu valgėte daug angliavandenių, kitu – maitinotės pagal ketogeninės mitybos principus. Gal galite papasakoti apie savo mitybos kelią kiek plačiau?
Apie savo sveikatos aspektus tinklaraštyje dar nepasakojau, bet tikrai turiu planų tuo dalintis. Manau, kad daug žmonių su tuo (ar su panašiomis būsenomis) susiduria, tik ne visada tai supranta.
Prieš 10 metų man nustatė medžiagų apykaitos sutrikimą. Tai reiškia, jog jei nekoreguočiau savo mitybos, man galėtų išsivystyti diabetas. Medžiagų apykaitos sutrikimas man pasireiškia krentančiu gliukozės kiekiu kraujyje: pasidaro silpna, krečia drebulys, šaltas prakaitas, pradeda suktis galva ir, galiausiai, nesuvalgiusi kažko saldaus galiu kristi be sąmonės. Todėl visada su savimi turiu saldaus gėrimo arba saldų batonėlį.
Taip ir prasidėjo mitybos kelio paieškos, straipsnių skaitymas, įvairių dietologų puslapių sekimas, eksperimentavimas su savimi (turiu gliukozės lygio kraujyje matuoklį namuose). Negaliu kiekvieną dieną valgyti makaronų, jei noriu jaustis gerai. Bet taip pat negaliu ir visiškai atsisakyti angliavandenių – reikia rasti būdų, kaip su jais „susidraugauti“ nestorėjant (juokiasi).
O kaip apibūdintumėte savo mitybą dabar? Pavyko atrasti balansą?
Nors balansas dar ne tobulas, bet per tiek metų jaučiuosi esanti teisingame kelyje – tai patvirtina ir neišsivystęs diabetas. Sudėliojau kelias gaires, ką reiškia balansas mano mityboje:
Pirmoji: angliavandeniai – ir mano priešai, ir draugai. Kai angliavandenių per daug, žaibiškai auga svoris. Bet be jų taip pat negaliu, nes krenta gliukozė kraujyje ir trūksta energijos.
Antroji – gerųjų ir blogųjų angliavandenių balansas. Gerieji angliavandeniai – tie, kurie turi žemą glikeminį indeksą. Jie palaiko stabilų, nešokinėjantį gliukozės kiekį kraujyje, nesukelia silpnumo. Blogieji angliavandeniai – atvirkščiai, priverčia cukrų „šokinėti“. Tačiau žodį „balansas“ įvedžiau ne veltui: dėl meilės maistui negalėjau blogųjų angliavandenių atsisakyti visiškai. Todėl ieškojau strategijų, kaip jais galėčiau mėgautis be pasekmių cukrui kraujyje.
Trečioji gairė – gauti cukraus kas 3 valandas, tačiau mažais kiekiais ir įvertinant, kad cukraus yra, pavyzdžiui, arbūze, obuolyje ar kituose produktuose. Tai reiškia, kad neišalksiu per daug: išalkus suvalgau daugiau nei man reikia ir tai daro įtakos svoriui.
Paskutinė – svarbiausia skaidulos. Ar iš daržovių/vaisių ar iš avižų. Skaidulos užtikrina man stabilų gliukozės kiekį, o tai reiškia, kad staigiai pakilus jis nekris ir nesukels silpnumo.
Vis dėlto, nesu nei dietologė, nei mitybos specialistė. Tai tiesiog perskaityta informacija, kurią pritaikiau sau ir man tai suveikė. Tačiau kiekvienam gali veikti skirtingai.
Pakalbėkime apie maisto gamybą. Kada užgimė jūsų aistra suktis virtuvėje? Vaikystėje ar suaugus?
Aistra užgimė suaugus, atsikrausčius studijoms į Vilnių, kai teko pradėti gaminti sau. Iki tol, gyvendama pas tėvus, beveik negaminau. Pirmieji patiekalai buvo įvairūs makaronų patiekalai, taip pat žavėjausi azijiečių virtuve.
Maisto gaminimas – rutina ar, atvirkščiai, pabėgimas nuo rutinos?
Dažniausiai – pabėgimas nuo rutinos. Vieni medituoja, kiti tapo, o aš gaminu ir taip atsipalaiduoju. Žinoma, visi esame žmonės, todėl kartais, po sunkios darbo dienos, maisto gaminimas nėra malonumas, o labiau rutina. Vis dėlto, maisto gaminimas įprastai mane atpalaiduoja. Galbūt dėl to, kad negaminu kasdien, o dažniausiai sekmadieniais – trims dienoms į priekį.
Kaip kilo mintis susikurti tinklaraštį? Ar tai buvo spontaniškas sprendimas, ar ilgai brandintas?
Gamindavau draugams, dalindavausi savo receptais su jais, bet niekada negalvojau kurti tinklaraščio. Tą padaryti paskatino draugės, pasakodamos, jog mūsų susirašinėjimuose ieškojo kadaise siųsto recepto ir niekaip nerado: „Gerai būtų, kad įdėtum juos kur nors viešai“, – sakė jos.
Esu gan intravertiškas žmogus ir sau keldavau klausimą – kam gi bus įdomu? Dėl šios priežasties ilgai delsiau, bet, paskatinta draugių, susikūriau instagram profilį. Už tai esu joms be galo dėkinga, ypač dabar, kai matau žmonių susidomėjimą mano receptais.
Kaip gimsta receptai tinklaraščiui: kuriate juos pati, improvizuojate virtuvėje? O gal semiatės įkvėpimo iš interneto, TV laidų, receptų knygų?
Įkvėpimas maisto gamybai man yra visur: internete, TV laidose, knygose, kelionėse, restoranuose ir netgi sapnuose (juokiasi). Tikrai būna atvejų, kai receptą tiesiog susapnuoju, o visas sapnų receptų idėjas susirašau į telefone esančią užrašų knygutės programėlę.
Kas vakarą žiūriu maisto laidas, tokias kaip „Masterchef“, „Hells Kitchen“, „My Kitchen Rules“ ir panašiai. Turiu netgi specialiai užsisakiusi „Food Network“ kanalą savo televizijos programoje. Pasisekė, kad šios laidos įdomios ir vyrui (šypsosi).
Receptų knygoms esu kiek išrankesnė – mėgstu minimalizmą namuose, todėl jei galiu rasti receptą internete, aš knygos nepirksiu. Tačiau dvi receptų knygas turiu įsigijusi: Virtuvės mitų griovėjų „7 ingredientai“ ir A. Jagelavičiūtės „Mažos nuodėmės taisyklė“. Šios knygos man patinka dėl paprastų, bet įdomių receptų.
Taip pat turiu ne receptų, bet „maisto vadovėlio“ tipo knygą – J. Briscione „The Flavor Matrix“, kurioje šefai, su dirbtinio intelekto pagalba, išnagrinėjo skonių derinius ir viską pateikė susistemintai bei vizualiai. Kai kyla naujos skonių derinių idėjos, atsiverčiu knygą ir pasitikrinu ar šie ingredientai dera tarpusavyje. Taip esu labiau užtikrinta, kad receptas bus vykęs.
Jūsų tinklaraštis – itin spalvingas: maisto fotografijos – žadinančios apetitą. Ar tokią nuotraukų estetiką pasirinkote sąmoningai? Gal turite kokių nors triukų – ką daryti, jog maistas nuotraukose atrodytų skaniai?
Savo asmeninėje instagram paskyroje seku nemažai šefų, maisto puslapių. Juodos lėkštės ir tamsesnis fonas buvo pasirinkti sąmoningai, nes mano akiai tai labiau išryškina maistą, jo spalvas, man pačiai kelia apetitą.
Serviruodama maistą lėkštėje ir fotografuodama stengiuosi laikytis kelių taisyklių, kadangi per porą metų tinklaraščio turėjimo jos man pasiteisino. Pirmoji – aiškios linijos, t. y. viskas sudėta į apskritimą, rombą ar pan. Antroji – folijos sienelė. Ją pasigaminau tam, kad fotografuojant padėtų geriau apšviesti maistą ir nuotraukose jis atrodytų dar patraukliau.
Apskritai – kiek jums svarbi estetika virtuvėje? Ar kreipiate dėmesį į indus, maisto pateikimą? Ar pirmenybę visgi teikiate skoniui?
Visada mėgau fotografuoti ir gražiai patiekti maistą, todėl vis dar turiu išsisaugojusi savo pirmųjų patiekalų nuotraukas (juokiasi). Man estetika svarbi ne vien maiste, bet visur: tvarka ir minimalizmas kuria harmonijos jausmą ir tada jaučiuosi laiminga.
Vertinant tai, kas yra svarbiau – maisto pateikimas ar skonis, man visgi pirmoje vietoje yra skonis. Neturiu tikslo užsidirbti iš savo puslapio, gaminu ir fotografuoju, nes tai teikia man malonumą. Dariau tai ir iki instagram paskyros. Man nesuprantama, kodėl kai kurie puslapiai ant kavos puodelio, dėl gražios nuotraukos, vietoj pieno putos užpurškia skutimosi putų – juk tai sukuria nerealistiškus lūkesčius.
Tikrai yra ne kartą buvę, kad patiekalo skonis nerealus, o nuotraukos nesigauna. Arba skonis nelabai koks, o nuotrauka – puiki. Tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju recepto nekeliu. Gaminu antrą ar trečią kartą, kol pavyksta pagaminti ar nufotografuoti taip, kaip noriu. Galbūt esu šiek tiek perfekcionistė (juokiasi). Todėl per savaitę įkeliu tik porą naujų receptų, bet jie – tikrai patikrinti ir skanūs.
Pastebėjau, jog jūsų receptai neretai inspiruoti skirtingų šalių virtuvių. O kokios šalies virtuvė – mėgstamiausia jūsų pačios? Kodėl?
Mano mėgstamiausia virtuvė yra įvairovė (nusijuokia). Myliu maistą, todėl sunku būtų išsirinkti vieną virtuvę – norisi išbandyti kuo daugiau ir kuo įvairesnių skonių: nuo azijietiškų iki skandinaviškos virtuvės patiekalų. Mane motyvuojantis „varikliukas“ yra neragauti deriniai, todėl ir mano puslapio pavadinimas yra „Neatrasti Skoniai“. Pamačius ar išgirdus apie naujus derinius, mane tarytum apima „sportinis interesas“ juos išbandyti.
Kokie tinklaraščio receptai susilaukia daugiausiai žmonių reakcijų?
Žmonės labiausiai pamėgę arba išsisaugoję yra receptus su lašiša, grikiais, vegetariškus, salotas.
Ar neplanuojate plėsti „Neatrasti skoniai“ veiklos? Galbūt išleisti savo receptų knygą, susikurti tinklalapį ar pan.?
Dėl receptų knygos dar nesvarstau, tačiau mintyse yra interneto tinklalapis. Jame galėčiau plačiau dalintis apie savo mitybos kelią, keliones ir maistą jose.
Ačiū už pokalbį!
Autorė: Rut Javič
