Su Indre Vitkūnaite, konditere ir prekės ženklo „Su meile, keksas“ įkūrėja, susitariame pabendrauti rugsėjo 1-ąja. Po langais klegant mokyklinukams ir pučiant vėjui, kuris jau toli gražu neprimena vasaros, pokalbį pradedu nuo klausimo – koks šiemet buvo šiltasis sezonas ir su kokiomis nuotaikomis Indrė pasitinka rudenį. Atsakymas – kiek netikėtas. Pasak moters, vasaros sezonas jai dar tikrai nesibaigė. Konditeriai, kaip ir kiti renginių industrijoje dirbantys žmonės, vasaros sezoną užbaigia tik rudens viduryje. Kol kas – vis dar vestuvių bei krikštynų sezono įkarštis. O kokios šventės be išskirtinio torto. Apie desertų tendencijas, darbo ypatumus, o tuo pačiu ir Indrės gyvenimą, nemeilę darbui biure ir atrastą aistrą konditerijai, kalbamės šiame interviu.
Seniau darbas kėlė stresą, dabar – džiaugsmą
Apie alergiją darbui ofise tinka girdėti ne iš vieno žmogaus. Ne išimtis ir Indrė, kuri, prieš įkurdama savo kompaniją „Su meile, keksas“, dirbo rimtą darbą aviacijos srityje: „Administravau ir valdžiau IT projektus, kurie susiję su technologijomis ir aviabilietų pardavimu. Bet tai buvo visiškai ne mano rogės. Ne mano batai“ – pasakoja moteris. Streso lygio aukštumos, bemiegės naktys – tokie prisiminimai lydi Indrę iš ankstesniojo darbo. „Nepaisant to, kad konditerių darbas yra tikrai sunkus, aš jo vis tiek nekeisčiau į darbą ofise. Tikriausiai nebemokėčiau adaptuotis“ – teigia ji.
Konditerija Indrės gyvenime atsidaro palaipsniui. Tai buvo tarsi meditacija, „priešnuodis“ neigiamoms, tuometiniame darbe patirtoms, emocijoms. Nors, pasak jos, pati labiau mėgsta valgyti sūrų maistą, intrigavo išbandyti keksų, keksiukų receptus, kurie tuo metu, kaip teigia Indrė: „buvo ant bangos“. Tuo labiau, jog kepinius noriai ragavo ir gyrė šeimos nariai, draugai, bendradarbiai.
Greičiausiai, konditerija taip ir būtų likusi hobiu, jei nei darbe patirta trauma. Per tą laiką, kol Indrė gydėsi, įmonė, kurioje lyg tol dirbo, bankrutavo. Teko priimti sprendimą – ar ieškotis naujo darbo, ar įkurti savo verslą. Pabandžiusi nueiti į kelis darbo pokalbius Indrė suprato – ji nenori vėl dirbti kitiems. Tačiau paklausta ar patirta trauma ir tapo paskata pokyčiams, ar visgi jie būtų įvykę ir taip, Indrė teigia, kad greičiausiai nebūtų: „Nepaisant to, jog nemėgau savo darbo, jis buvo komforto zonoje. Ir tam, kad tu pasiryžtum iš jos išlipti, reikia daug darbo su savimi. Kai žmogui sunku pačiam priimti sprendimą, matyt, yra kažkas aukščiau, kas už tave priima“ – šypsosi moteris.
Nuo darbo sportinio pokerio klubo patalpose iki savo studijos
Apversti savo gyvenimą aukštyn kojomis – tikrai nemenkas iššūkis. Pati Indrė užsimena, jog net yra klausiusi psichologijos kursą apie tai, kodėl žmonės patiria vidines krizes, nebežino ko nori arba staiga nusprendžia pakeisti profesiją. Žinoma – visi atsakymai glūdi vaikystėje: „Aš pati buvau sugrįžusi į vaikystės prisiminimus. Ir dabar jau atsimenu, kad iš smėlio „kepdavau“ tortus ir juos puošdavau dobiliukais, gėlėmis. Vėliau – „pardavinėdavau“ už lapus“ – juokiasi Indrė, paminėdama, jog greičiausiai ženklų apie ateitį jau būta ankstyvoje vaikystėje. Visgi, pati tvirtina, jog dar prieš kelerius metus tikrai nebūtų patikėjusi, jog kada nors dirbs kepėja.
Paklausta, su kokiais sunkumais susidūrė pradžioje, kai tik nusprendė įkurti verslą, Indrė giliai atidūsta: „Iš pradžių savo veiklą dariau namuose. Tačiau pogrindyje dirbti nesinorėjo, plius aš labai norėjau atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo, o būti užsisukus nuolat namie manęs nežavėjo“ – pasakoja konditerė, prisimindama, jog jos namuose net nebuvo pakankamai vietos laikyti produktus. Dėl šios priežasties, Indrė nusprendė susirasti patalpas: „Man nereikėjo didelių patalpų. O surasti mažas patalpas, tinkančias gamybai, – mission impossible“. Visgi, Indrę išgelbėjo pažintys – buvęs kolega, turintis ne vieną barą Vilniuje, pasiūlė darbuotis vienoje iš jo barų virtuvių, kuri kaip tik tuomet buvo nenaudojama. „Daugiau negu metus dirbau sportinio pokerio klubo patalpose“ – pasakoja Indrė.
Užsakymų vis daugėjo, Indrės tortais susižavėjo vilnietės mamos, norinčios pradžiuginti vaikus gimtadienio tortu. Taip pat jaunavedžiai, kitas šventes organizuojantys užsakovai. Viena ji ėmė nebespėti, tad teko pradėti galvoti apie komandos papildymą naujais žmonėmis. Tačiau, baro virtuvėlė nebuvo pritaikyta suktis daugiau nei vienam kepėjui. Po pusmečio paieškų Indrei pavyko atrasti patalpas, kurias galėjo įsirengti pagal savo poreikius. „Buvo reikalų. Ir sienos griuvo, kanalizaciją įsivesti reikėjo, plytelių klojėjus ir kitus darbuotojus samdžiau“ – prisimena verslininkė juokdamasi, jog po tokios patirties jau galėtų ir namą pasistatyti. Nors sunkumų įsirengiant svajonių patalpas būta, vis dėlto, verslas klostėsi itin sėkmingai – klientų ratas vis didėjo, žinia apie Indrės tortus sklido iš lūpų į lūpas, komanda irgi ėmė augti. „Su meile, keksas“ tapo tvirtu, sėkmingu prekės ženklu.
Didelę įtaką žmonių pasirinkimui daro socialiai tinklai
Bendrauti su konditere ir kalbėtis tik apie verslo užkulisius, būtų tikra nuodėmė. Juk pagrindinė tema, šiuo atveju, – desertai. Kuriuos klientai pamėgo ne tik dėl puikių skonių, tačiau ir dėl estetinio vaizdo. Nors Indrė ir nėra baigusi jokių kulinarijos kursų, ji neslepia, jog žinios neatsirado iš niekur – ji įdėjo daug darbo, analizuodama skirtingus receptus ir bandydama preciziškai juos įgyvendinti. Vis dėlto, moteris teigia, jog estetinis pajautimas atėjo savaime. Šiuo metu ji turi pagalbininkę, kuri atsakinga už tortų receptūrą, tuo tarpu pati Indrė didžiąją laiko dalį skiria dekoracijoms.
Paklausta, kokios tortų tendencijos vyrauja pastaruoju metu, Indrė pasakoja, jog labai didelę įtaką žmonėms daro socialiniai tinklai: „Visi nori instagraminio torto. Visi nori pasigirti, parodyti kaip buvo gražu. Labai dažnai žmonėms nesvarbu, kas bus torto viduje. Svarbu – kaip atrodys. Kad atitiktų bendrą šventės tematiką. Esu netgi dariusi tortą pagal vaiko suknelę“. Visgi, teigti, jog skonis antraeilis – nebūtų teisinga. Daliai klientų tai, žinoma, svarbu. Štai, pavyzdžiui, vaikų šventėms itin populiarus morkų tortas su varškės kremu. „Galėčiau naktį prikelta pasakyti tikslią jo receptūrą, kiekius“ – juokiasi Indrė, prisimindama, jog verslo pradžioj morkas tarkuodavo dar su burokine tarka ir tą darydavo be galo dažnai.
Puošti vestuvinius tortus, pasak Indrės, paprasčiau. Juose daugiau minimalizmo, šlifavimo, puošnumo. „Man tai labai patinka. Visada kaifuoju, kai reikia ruošti vestuvinius tortus“ – pasakoja moteris. Dėl šios priežasties ji nuo pat pradžių svajojo „įlįsti“ į vestuvinę nišą – bendravo su vestuvių planuotojomis, reklamavosi vestuvių žurnaluose. Pastangos – pasiteisino. Vestuvių sezono metu Indrei ir jos komandai darbų tikrai nestinga.
Pandemijos įtaka verslui ir ateities planai
Daugeliui verslų tiek pirmasis, tiek antrasis karantinas buvo itin sunkus laikotarpis. Tačiau Indrė pastebi, jog net ir pandemijos akivaizdoje žmonių šventės vyko. Todėl užsakymų netrūko. Žinoma, dėl įvestų karantino ribojimų, kai buvo galima bendrauti vieno šeimos ūkio nariams, tortų norėta gerokai mažesnių.
Atlaisvėjus karantinui, vasaros sezonas atnešė daug užsakymų. Vis dėlto, Indrė pastebi, jog dalis klientų – piktesni. Ji tai sieja su psichologinėmis pandemijos pasekmėmis, patirtu stresu. Pasak Indrės, žmonės kiek kitaip ėmė vertinti ir pinigų vertę – įsivaizduoja, jog už tą sumą, kurią sumoka, turi prapjovus tortą rasti bėgančias „aukso upes“. Nepaisant to, didžioji dalis klientų jau būna apžiūrėję „Su meile, keksas“ darbus socialiniuose tinkluose bei tinklalapyje, todėl žino ko tikėtis. Jiems Indrės kuriama estetika patinka.
Nors pandemijos akivaizdoje kalbėti apie ateities planus kiek sudėtinga, Indrė išduoda, jog kalėdiniam laikotarpiui jau planuoja naujovę – kūrybines dirbtuves, kurių metu kvies vaikus mokytis kepti sausainius, keksiukus, juos puošti. Vis dėlto, ji pabrėžia, kad garsiai kalbėti apie ateities planus – nedrąsu. Baisu prisišnekėti. Tad svajoja atsargiai.
