Retas kuris įsivaizduojame kad ir paprasčiausio patiekalo receptą be druskos. Tiesa, sveikatos specialistai įspėja ją vartoti saikingai - rekomenduojama paros dozė suagusiam žmogui, gyevenančiam mūsų klimato zonoje, yra 5 gramai (šiltesniuose kraštuose, kur labiau prakaituojama, druskos galima suvartoti daugiau) Beje, čia turima galvoje ne tik druska, kurią beriame į patiekalus, bet ir jau esanti įvairiuose produktuose (padažuose, konservuotose daržovėse, kepiniuose, sūriuose ir pan.).
Pernelyg gausus druskos vartojimas siejamas su visu pluoštu negalavimų - hipertenzija, virškinimo sistemos dirglumu ir net skrandžio vėžiu, skysčių sankaupa organizme, inkstų disfunkcija ir kitais. Vis dėlto visai jos atsisakyti reikštų nukrypti į kitą kraštutinumą - druską sudarantys elementai, natris ir chloras, mums labai reikalingi - natris padeda maisto medžiagoms įsiskverbti į ląsteles, užtikrina normalų nervų ir raumenų darbą, o chloras padeda skaidyti riebalus, palaiko nervų ir lytinės sistemų funkcijas, padeda augti kaulams. Galų gale, be druskos daugeliui mūsų maistas atrodo tiesiog neskanus - prėskas.
Tačiau ėmę atidžiau rinktis druską, susiduriame su galvosūkiu - kokia gi skaniausia, sveikiausia, kokybiškiausia? Net paprastame prekybos centre rasime ne vieną rūšį, o specializuotos parduotuvės siūlo tokį platų pasirinkimą, kad ima svaigti galva.
Jei druską rinksimės vien pagal jos naudą sveikatai, didelio skirtumo, kokią rūšį vartosime, nebus. Taip, egzotinėse druskose (Himalajų, pilkojoje, raudonojoje, vulkaninėje ir pan.) randama įvairių mūsų organizmui naudingų mikroelementų priemaišų, tačiau jų kiekis labai nedidelis, be to, druskos ir šiaip maistui vartojame labai nedaug (prisiminkite - ne daugiau kaip penki gramai per dieną), todėl vargu ar net labiausiai mikroelementais praturtinta druska taps reikšmingu maisto medžiagų šaltiniu. Todėl kokią druskos rūšį rinksimės, labiausiai lemia jos skoninės savybės, na, ir mūsų finansinės galimybės - kuo retesnė ir sunkiau išgaunama druska, tuo ji brangesnė. Žvilgtelėkime į keletą žinomiausių druskos rūšių.
Baltoji (paprastoji) druska
Tiesiog natrio chloridas be priemaišų. Neapdorotoje druskoje priemaišų visada būna, nes druska gaunama arba garinant jūros vandenį, arba kasama kasyklose (akmens druska). Toks nerafinuotas produktas iš pradžių išvalomas, tada druska susmulkinama ir kartais praturtinama jodu. Ji tinka įvairiausiems patiekalams sūdyti, nes neturi jokių poskonių - yra tiesiog sūri. Taip pat ji naudojama kaip konservantas, nes, kaip žinome, pasūdytas maistas ilgiau negenda.
Rausvoji (Himalajų) druska
Mes įpratę ją vadinti Himalajų druska, ir išties - daugiausia tokios druskos išgaunama Pakistane, kalnuotame Pandžabo regione, tačiau savo spalva ir sudėtimi panaši druska kasama ir kitose pasaulio dalyse, pavyzdžiui, Bolivijoje, Andų kalnuose. Rausvą spalvą šiai druskai suteikia įvairių mikroelementų priemaišos.
Pilkoji druska
Ji atkeliauja iš Prancūzijos, iš Bretanės regiono. Neįprastą spalvą šiai druskai suteikia Atlanto vandenyno pakrančių molis, kurio dalelyčių lieka ir druskoje. Kadangi pilkoji druska nėra visiškai išvaloma, joje lieka nemažai molyje randamų mineralinių medžiagų. Ji drėgnoka ir dažnai sulimpa stambesniais gabaliukais ir neištraukia iš maisto skysčių taip, kaip įprastinė baltoji druska.
Fleur de sel
Ši gurmanų ir virtuvės estetų labai vertinama reta druska (ji susiformuoja tik esant tinkamoms oro sąlygoms - kai sausa, saulėta, pučia lengvas vėjelis) taip pat išgaunama Bretanėje. Plonas fleur de sel sluoksnis susidaro jūros vandens paviršiuje, ir renkama ši druska tiesiog rankomis (anksčiau tradiciškai tai darydavo tik moterys). Fleur de sel prancūziškai reiškia “druskos gėlė” - taip ši druskos rūšis vadinama todėl, kad jos mažyčiai ir labai trapūs, lengvai tirpstantys kristalai išties primena sustingusius gėlių žiedus. Fleur de sel nevaloma ir niekaip nerafinuojama, tik paliekama natūraliai išdžiūti saulėje.
Vulkaninė druska
Geriausiai žinoma - ta, kuri išgaunama vulkaninės kilmės Havajų salose, kur ir šiandien yra daug veikiančių ugnikalnių. Tokia druska gali būti juoda - tokią spalvą jai suteikia aktyvuotos anglies priemaišos, kurios, manoma, palankiai mūsų virškinimo sistemą - arba raudona, kurią raudonai arba rudai nudažo molio priemaišos. Raudonojoje vulkaninėje Havajų druskoje yra nemažai geležies, todėl kartais ji rekomenduojama žmonėms, kuriems trūksta šio mikroelemento.
Mėlynoji druska
Turbūt yra pati rečiausia ir brangiausia, kitaip ji dar vadinama Persijos druska. Ji kasama Šiaurės Irane (per metus šios druskos išgaunama vos keletas tonų), ir nėra visiškai mėlyna - vis dėlto ji daugiausia balta, tačiau vienur kitur pasitaiko melsvos spalvos kristalų. Tokią spalvą jiems suteikia mineralas silvinitas, aptinkamas tik akmens druskose. Mėlynąją druską labai vertina gurmanai, pasak jų, jos skonis tikrai išskirtinis - iš pradžių ji sūri, tačiau vėliau atsiskleidžia subtilus salsvas poskonis ir vos juntami citrusinių vaisių tonai.
Rūkyta druska
Tai paprasta baltoji druska, kuri rūkoma medžio anglies dūmuose ir taip įgavusi rūkytiems produktams būdingą kvapą ir poskonį. Ji dažniausiai ir naudojama tokiems patiekalams, kuriems pageidaujama suteikti tokio aromato - mėsai, troškiniams, mėsiškoms sriuboms ir pan. Rūkant pakinta druskos spalva - ji tampa ruda ar pilkšva, tačiau maistinėms druskos savybėms šis procesas neturi įtakos.
Druska su prieskoniais
Tokios druskos rūšių labai daug - tai ir druska su džiovintais žalumynais, ir druska su citrinos granulėmis, ir su čili pipirais, ir su dar gausybe aromatinių ir skoninių priedų. Viena įdomesnių tradicinių tokios druskos rūšių turbūt būtų meksikietiškoji sal de gusano - druska su… džiovintais kirminais (isp. gusano). Šių kirminų lervos išdžiovinamos, sumalamos į miltelius ir sumaišomos su druska bei čili pipirais. Toks aštrus mišinys turi rūkyto maisto aromatą ir naudojamas tiek patiekalams pagardinti, tiek pabarstyti užkandžius, tiekiamus prie meskalio (stiprios agavų trauktinės).
@Gabija Lebednykaitė
