Whiskey ar whisky?

Whiskey ir whisky yra praktiškai tas pats, nes anglų kalboje abu variantai buvo vartojami pakaitomis net iki XX a. pradžios. Po kurio laiko savaime nusistovėjo, kad whisky buvo pradėti vadinti destiliuoti alkoholiai iš Škotijos, Kanados ir Prancūzijos, o whiskey tapo gėrimai, gaminami Airijoje ir JAV. Iki šiol to nereguliuoja jokia rašytinė taisyklė. Šio gėrimo pavadinimas kildinamas iš usige beatha (tariamas uszki bej), pastarasis – iš galų kalbos (viena iš keltų kalbų) aqua vitae, kuris reiškia „gyvybės vanduo“ .

Tikslių duomenų, kada šis gėrimas buvo pradėtas gaminti, nėra. Tačiau tikrai daug anksčiau nei XV amžiuje, kai atsirado pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame paminėtas „distiliuotas salyklinis alkoholis“ . Tai to paties aqua vitae užsakymas, kurį škotų karalius Jakub IV Stewartas užsisakė iš brolio Jahno Coro. Aeneas MacDonaldas savo knygoje „Whisky“, išleistoje 1930 metais, kapstosi daug giliau, ieško dar senesnių užuominų. Kas pirmas pradėjo distiliuoti alkoholį? To niekada nesužinosime. Senovės egiptiečiai žinojo distiliavimo paslaptį, o Indijoje ji buvo naudojama dar prieš pastatant piramides. Kapitonas Kukas, kuris plaukiodamas Ramiuoju vandenynu ieškojo naujų žemių, kurios galėtų tapti Anglijos kolonijomis, matė, kaip čionykštės salų gentys naudojo kažką panašaus į amblemic, aparatą, skirtą alkoholio distiliavimui.

Romos imperatorius Flavius Claudius Iulianus, kovodamas su šiaurės barbarais, ragavo gėrimo, kuris buvo panašus į viskį. Pats imperatorius jį apibūdino kaip „rinktinį vyną iš rugių“. Tik neaišku, ar epitetas „gimęs iš dangiškos ugnies“ reiškia distiliuotą gėrimą, o gal tai tiesiog poetiškas „bjaurasties“ perteikimas? Tame pačiame eilėraštyje gėrimas aprašomas kaip „kvepiantis ožka“, kas išties neskamba kaip komplimentas.

Kitų šaltinių teigimu, būtent vienuoliai, skleidę krikščionišką tikėjimą IV-V amžiuje, pirmieji atnešė į Škotiją destiliavimo paslaptis. Aišku viena, kad aparatai, skirti alkoholio distiliavimui, Britų salose jau tikrai buvo VI mūsų eros amžiuje. Tai patvirtina iš to laikmečio kilusi Velso dainiaus Taliesino „Medaus daina“, kuri iki dangaus šlovino distiliuotą alkoholinį gėrimą iš geriamo midaus.

Tikruosius viskio išradėjus įvardinti labai sunku, nes kelis šimtmečius visi distiliuoti alkoholiai vadinti aqua vitae nepaisant to, kad galutinis produktas buvo vynas, midus ar javų trauktinė. Tačiau dar didesnė problema iškyla tada, kai norima išsiaiškinti, kur viskis pradėtas gaminti anksčiau – Airijoje ar Škotijoje? Abi pusės įnirtingai įrodinėja, kad buvo pirmosios. Kiekviena iš jų taip pat galvoja, kad gamina geresnės kokybės viskį. Škotijoje egzistuoja populiarus posakis: „tikras Škotas niekada negers airiško viskio, nebent jam pritrūktų vandens“. Jis remiasi daugiau savotišku „patriotizmo“ supratimu, negu objektyviu situacijos vertinimu. Kita vertus, airiai ne mažiau priešiškai nusiteikę škotiško viskio atžvilgiu.

Faktas yra faktas – airiškas viskis nuo seniausių laikų buvo laikomas švelnesniu ir geresnės kokybės nei škotiškas. Pirmas whisky apibrėžimas, kuris pasirodė 1755 metais išleistame Samuelio Johnsono žodyne, apibūdino šį gėrimą kaip „ypač išsiskiriantį maloniu, švelniu skoniu, tuo tarpu tas, kuris gaminamas Škotijos aukštumoje, yra aštresnis“. Ar tai reiškia, kad škotai negalėjo pagaminti geresnio gėrimo nei airiai? Nieko panašaus. Paslaptis slypi tame, kad daugiausiai viskio buvo išgeriama vietoje, pačioje Škotijoje, o tai, kas buvo parduodama į užsienį, nebuvo įstabiausi vietinių Škotijos distiliavimo meistrų pasiekimai.

Kas dar gali priblokšti? O gi tai, kad tik 1909 metais pirmą kartą buvo bandyta teisiškai įtvirtinti, koks gėrimas turi teisę vadintis whisky. Pirmasis apibrėžimas tikrai nekėlė daug reikalavimų. Buvo nuspręsta apisistoti ties rašytiniu whiskey variantu. Pagal šį apibrėžimą – tai distiliuotas kokių nors javų alkoholis, pagamintas bet kurio tipo aparatu, skirtu distiliavimui. Prabėgus šešeriems metams reikalavimai tapo tokie griežti, kad įstatymais buvo numatytas 2 metų viskio brandinimas, prieš išpilstant gėrimą į butelius. Po metų šis terminas buvo pratęstas dar 12 mėnesių. Tai turėjo įtakos ne tiek skoniui, bet supratimui apie apgirtimo laipsnį. Manyta, kad žmogus, gerdamas jauną viskį, greitai prisigeria, o gerdamas brandesnį, gali atsipalaiduoti. Apibrėžimai ir reikalavimai gėrimui priklauso nuo šalies, kurioje jis yra gaminamas. Skirtingose šalyse jie labai skiriasi, todėl apie tai vėliau.

Pagal kurdesz.pl parengė Elena Germanovič
britsattheirbest.com nuotr.
Meniu.lt informacija