Būna, kad įėjęs į restoraną ar kavinę pats sau šūkteli: „Jėga, man čia patinka!“ Ir jei nuotaikos nesugadins koks padavėjas, iki tavo stalelio pusvalandį ieškantis kelio, tu tą restoraną įtrauksi į asmeninį lankytinų vietų sąrašą.
Kitą kartą būna, kad užsukęs į kokį restoraną ar užeigą iš karto surauki nosį. Ir jei neįvyks vietinės reikšmės stebuklas, pavyzdžiui, ant tavo stalo neatsidurs koks nors kulinarijos šedevras, tu daugiau ten nebenorėsi užsukti.
Bet būna, jog, praleidęs kelias valandas restorane, išragavęs gausybę patiekalų, taip ir negali apsispręsti, ar čia ta vieta, kur negaila praleisti laisvalaikio, ir juo labiau – ar tai tas restoranas, kur norėtum pasikviesti verslo partnerį.
„Užupio sodas“ būtent ir yra tokia sunkiai „atrandama“ žemė. Jau, atrodo, nusprendi, kad tai visai nebloga vietelė, žiūrėk, tavo nuomonę tuoj pakeičia ant stalo padėta kraitelė su apdžiūvusia duona. Atrodo, tuoj imsi bambėti, kad padavėja ilgai nesirodo, bet štai ant stalo atkeliauja patiekalas, kurio skonis vėl verčia keisti jau į prastesnius vertinimus belinkstančią nuomonę.
Taigi „Užupio sodo“ ryškiausias „augalas“ – neapibrėžtumas.
Lyg atskiri pasauliai
Salė, į kurią patenki tik įėjęs, primena ištuštėjusį stadioną – didelė, bet erdvė, kurios pagrindinis ir kone vienintelis atributas – plačiausi stalai su suolais, – ir romantiškam pasisėdėjimui nenuteikia. Pirma mintis – į prabangą „Užupio sodas“ tikrai nepretenduoja.
Bet nusileidus keliais laipteliais žemiau patenki lyg į kitą pasaulį – žaliąjį kampelį. Ką ten kampelį – visą salę. Stalai ne tokie bauginamai dideli, tačiau vietos prie jų pakaks ir gausesnei kompanijai. Be to, toli vienas nuo kito, taigi ir verslo paslapčių prie gretimo stalo tikrai nesigirdės.
Patogiai įsitaisęs tarp egzotiškų augalų, susodintų ir klombose, ir vazonuose, leidi sau konstatuoti, jog
„Užupio sodas“ pretenduoja į originalumą. Bet į prestižą – ne. Dėmesio lankytojui čia irgi pasigendi. Pvz., tų patiekalų, kurių restoranas nebegamina, kainos valgiaraštyje paprasčiausiai nubrauktos. Arba dar geriau – nors juodu ant balto parašyta, jog čia pilstomas „Kalnapilio“ ir „Faxe“ alus (0,5 l – 4 Lt), paprašius atnešti daniškojo padavėja net kiek nustebusi dėl tokio pageidavimo pareiškia, jog „Faxe“ alaus nėra. Apvytę ir kai kurių augalų, tegu ir egzotiškiausių, lapai. Peršasi įspūdis, jog jie čia atnešti „reanimacijai“ iš šalia esančios sodo reikmenų parduotuvės. Juo labiau kad ant kai kurių kambarinių gėlių vazonų tebėra prilipdyta kaina.
Smulkmenos, bet restoranui prestižo neprideda.
Patiekalai – loterija
Bet užteks detalių. Restorano esmė – jo virtuvė. O valgiaraštis gausus viliojančių pasiūlymų. Reikalų aptarti susitikome su keliais pašnekovais, taigi buvo galimybė išmėginti ir įvertinti daugiau patiekalų.
Meniu įvairovė nenuvilia. Kaip ir kainų. Pvz., salotos kainuoja 4–9 Lt, sriubos – 5–6 Lt, karštieji patiekalai – 9–22 Lt. Yra ir vegetariškų patiekalų, ir vaikiškas meniu su linksmais ir išradingais valgių pavadinimais.
Po dienos darbų kylantis alkis neleidžia ilgai rinktis. Užsisakome salotas „Nizza“ (6 Lt. Vėliau pasirodys, jog iš visiško skonio neturėjimo jas tegelbsti tunas), krevečių salotas (9 Lt. Pačios brangiausios, bet jas ragavusysis komplimentų negailėjo). Ir graikiškas salotas (7 Lt). Jas užsisakęs restorano svečias labiausiai prašovė – salotos galėjo būti neblogos, bet kompanionas jas pašlakstė ant stalo stovėjusiu aliejumi. Tik pasklidus nemaloniam kvapui (švelniai pasakyta), graikiškų salotų mėgėjas suprato, jog liks be šaltojo užkandžio – aliejus buvo arba šimtmečio senumo, arba... „Nelaimėlio“ pajuokavimus, jog jis jau buvo naudotas skrudintuvėje arba per klaidą ant stalo pastatytas ąsotėlis ne valgomo aliejaus, o rapsų dyzelino, priėmėme kaip humorą.
Beje, padavėja, išgirdusi pastabą, kad aliejus dvokia, jį išnešė į virtuvę. Bet daugiau jokių komentarų apie tiek daug dėmesio sulaukusį paprasčiausią aliejų neišgirdome. Atsiprašymo ar pasiteisinimo – irgi.
Užsakyta sriuba „Guliašas“ (6 Lt) labiau priminė bulvienę, tegu ir su paprikomis bei pomidorų padažu. Mėsos gabaliukai ypač maži ir negausūs. Vis dėlto sriubos skonis neblogas.
Ir štai pagrindiniai patiekalai. Pipirinis jautienos didkepsnis (19 Lt) skanus, bet kiek sausokas. Kepsnys „Sodo simfonija“ (22 Lt) – limuzino (tokia jaučių rūšis) didkepsnis su konservuotais vaisiais tiesiog tirpo burnoje. Tačiau gruzdintos bulvės buvo atvėsusios ir lėkštėje jų buvo kone perpus mažiau negu prie anksčiau minėto patiekalo. Keptas sykas (tokia žuvis) – skonis originalus, bet įspūdį gadina kone šalta bulvių košė ir ne ką šiltesnės keptos daržovės. Taigi ir patiekalų vienareikšmiškai įvertinti nepavyko.
Todėl visi vėlyvų pietų dalyviai sutikome su išvada, jog „Užupio sodas“ – restoranas galbūt su savo veidu. Tačiau jis – giliai paslėptas.
Rasa Dževeckytė
„VŽ Nr. 186, Savaitgalis nr. 38“
