Ar Lietuvoje dar liko vandens telkinių, į kuriuos išsiyrus įmanoma nesutikti kito irklais mojuojančio ekipažo? Ieškodami mažai „pramintų“ vandens takų nusibeldžiame į piečiausią šalies kampą ir neapsirinkame. Saulėtą liepos savaitgalį svaiginamės vienatve siaurutėlėje Seiroje ir Baltosios Ančios tvenkinyje. Tačiau už pusdienį tingios ramybės gerą porciją adrenalino atsiimame pasienio link vedančiame Baltosios Ančios kanjone.
Lazdijų rajone populiariausi baidarių maršrutai vingiuoja Baltosios Ančios baseino ežerynu - per Veisiejų ir Ančios ežerus - ir dažniausiai baigiasi ties Baltosios Ančios tvenkiniu, prie kurio nuo 1955 metų veikia nedidelė hidroelektrinė. Maršrutų nuorodų galima teirautis Lazdijų turizmo informacijos centre arba rajono kaimo turizmo sodybose. Beje, kai kurie jų savininkai nuomoja ir inventorių. Dažniausiai čia siūlomos naujos plastikinės baidarės, kurių kaina parai svyruoja tarp 25-40 Lt. Prireikus vežimo paslaugų, už kilometrą kelio gali būti paprašyta 1-1,5 Lt.
Maršrutą, kurį patyrę baidarininkai sukartų per gerą pusdienį, pradedame nuo Mikalinos kaimo. Vienoje iš čia esančių dviejų sodybų paliekame automobilius ir dėl jų esame ramūs. Sodybą saugo net 11 šunų (visi pririšti arba voljeruose), tad svetimas į kiemą patekti nepastebėtas neturi jokių šansų.
Seira primena tarp ežerų sruvenančias upeles Aukštaitijoje. Porą kilometrų tenka irkluoti tarp nendrynų. Vandenininkų terminologija „matrasinį“ plaukimą paįvairina vandens augalų kvapų terapija. Mėtų keliamas svaigulys kėsinasi užliūliuoti, tačiau pažadina netikėtai išbaidyta gervė ir porelė pilkųjų gandrų.
Po truputį platėjanti upė - ženklas, kad prasideda Baltosios Ančios patvanką. Tiesą sakant, į klasikinį tvenkinį šis telkinys nelabai panašus, labiau į ežerą, supamą vaizdingų miškais apaugusių šlaitų. Įplaukiant iš rytų, iki pusės tvenkinio jokios civilizacijos nematyti. Vieninteliai statiniai - kur ne kur kyšančios poilsiautojų palapinės.
Nuo vidurio tvenkinio tai viename, tai kitame krante kyšteli vietos girininkijų įrengtos stovyklavietės. Savaitgalį jų medines pavėsines, stalelius, lieptus ir lynus šokinėti į vandenį gulte apgulę poilsiautojai.
Greta hidroelektrinės stipresnės srovės ar krioklių nėra. Baidares tenka stabdyti prie pylimo ir apie 100 metrų pernešti aukštu šlaitu žemyn. Apačioje nustebina galinga srove besiveržianti Baltoji Ančia, nors prieš dieną upės vagoje buvo tik šlakelis vandens, kėlęs spėlionių, ar apskritai čia įmanoma plaukti.
Taigi mums pasisekė. Tiesiog tuo metu tvenkinyje prisikaupė daug vandens, ir automatiškai reguliuojami vandens jėgainės įrenginiai perteklių paleido upės kanjonu žemyn.
Vos sulipę į baidares pajutome patekę į neįveikiamos srovės gniaužtus. Tėkmės galia priminė sraunią kalnų upę, o priekyje laukė rėvos, keletas akmeninių slenkstelių ir daugybė medžių užvartų. 4 kilometrų upės ruožas virto ekstremalių išbandymų trasa.
Pastebėję nepraplaukiamas užvartas gerokai prieš jas baidares turėjome irkluoti arčiau kranto, kitaip laivelį pagavusi srovė tėkšdavo jį tiesiai į šakas.
Kelią užtvėrę pusiau nugrimzdę medžiai kaskart keldavo dilemą: kabarotis į dilgėlėmis apaugusius krantus ir persinešti jais baidares, pūkštelėti į vandenį ir kovojant su srove mėginti laivelius nukreipti pro medžio apačią ar kelti juos per kamienų viršų.
Vienoje vietoje tenka pasidarbuoti pjūklu. Tik už 10 metrų atsitokėjame, kad šis instrumentas liko kabėti ant šakos. Šokti į vandenį ir plaukte įveikti geroką atkarpą atgal nepavyksta ir gerai treniruotam bendražygiui. Atstumą tenka sukarti upės vaga pėsčiomis prieš srovę judant vėžlio greičiu.
Pagaliau išvystame seną apgriuvusį medinį tiltą, kurio pakraštį ženklina apie prasidedančią pasienio apsaugos zoną įspėjanti ryškiai geltona juosta su užrašais. Norint irtis toliau reikėtų Valstybinės sienos apsaugos tarnybos leidimų (jie išduodami VSAT štabuose ir užkardose).
Nors iki Nemuno lieka vos geras puskilometris, žygį baigiame prie tilto - nenorime turėti jokių reikalų su pasieniečiais. Beje, tokiam susitikimui esame pasirengę - kuprinėse plastikiniuose maišeliuose saugome asmens dokumentus, kurių gali prireikti bet kuriam arti valstybės sienos atsidūrusiam keliautojui.
Senoje sodyboje prie tilto mūsų lūkuriuoja paliktas automobilis. Matome, kaip pro jį praneria būrys vaikų ir vedami kelių suaugusiųjų nugarma į saugomoje zonoje prie pat Nemuno esančią maudyklą.
Sekmadienis. Pasienį sergstinčių pareigūnų nematyti. Pamojame adrenalino suteikusiai upei ir dingstame miško takelyje palikdami niekam nežinomą smagaus savaitgalio nuotykio pėdsaką.
Ramunė ŽUKAUSKIENĖ
Ramunės Žukauskienės nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija
