Žydroje pakrantėje saulė šviečia 300 dienų per metus, temperatūra net žiemą nenukrinta žemiau kaip 12 laipsnių Celsijaus, o karštą vasarą nuo jūros pučia maloniai gaivus vėjas.
Žydrąją pakrantę (Prancūzija) gaubia pasakiškas, nepakartojamas, stiprus aromatas, kaip ir visame Provanse. Atvykėlius iš šaltos šiaurės ar rytų žavi ne tik jis, bet ir palmės bei Viduržemio jūros augmenija, įdomi architektūra ir tikrai žydra jūra.
Nieko nuostabaus, kad kaip tik šią vietą Žemėje kadaise pamėgo menininkai, o mūsų dienomis čia mėgsta ilsėtis šio pasaulio galingieji ir įžymybės, nors gali sau leisti atvykti ir ne patys turtingiausi žmonės. Reikėtų tik nesilankyti brangiausiose kavinėse ir restoranuose, ir tai visai nesudėtinga, nes prie visų restoranų pastatytos lentos su meniu ir kainomis. Pakanka prie kainos pridurti 10 procentų arbatpinigių (jie yra privalomi) ir jau žinosime, kad ieškant ko nors pigesnio, verčiau paėjėti kiek tolėliau nuo jūros ir pasivaikščiojimų bulvaro.
Prie Angelų užutėkio
Žydroji pakrantė išgarsėjo dėl Nicos. Šis miestas iš vienos pusės yra apsuptas kalnų, o iš kitos atsiveria Angelų užutėkis - tai ir yra nuostabaus klimato paslaptis.
Per patį Nicos centrą, palei pakrantę, driekiasi keliolikos kilometrų ilgio pasivaikščiojimų bulvaras, kurį 1820 metais pradėjo statyti anglai, todėl iki šiol jis vadinamas Anglų bulvaru. Tą bulvarą skiria vešlių palmių juosta, kurios kartu su pinijomis, agavomis, eukaliptais ir apelsinmedžiais teikia miestui pietietiškos atmosferos.
Vienoje bulvaro pusėje plyti paplūdimiai, kitoje stūkso viešbučiai. Palengva vaikštinėdami, aplenksite „Negresco“, „Meridien“ su kazino ir patį gražiausią, pastatytą XVII amžiuje, Genujos rūmų stiliaus „Palais Lascaris“ viešbutį.
Nica garsėja ir savo muziejais. M.Šagalo muziejuje pagrindinę ekspoziciją sudaro 17 „Biblijos misijos“ ciklo paveikslų, muziejuje yra daug eskizų ir skulptūrų.
Apsilankius tipiškoje XVII amžiaus itališkoje viloje, pasislėpusioje alyvmedžių giraitėje, galima pasigrožėti čia sukaupta A. Matiso paveikslų kolekcija, o panorus pamatyti šiuolaikinio meno darbų, verta užsukti į Šiuolaikinio meno muziejų, įsikūrusį miesto centre keturiuose marmuru puoštuose bokštuose, kuriuos jungia dengta galerija. Čia išvysite prancūzų ir amerikiečių meno kolekciją. Seniausias iš darbų yra net septintojo dešimtmečio.
Nica įsikūrusi itin patogioje vietoje norintiems pasižvalgyti po apylinkes. Vos už 15 kilometrų esantys Kanai dar 1834 metais buvo mažas žvejų kaimelis. Juos visai atsitiktinai atrado ir išpopuliarino lordas Henris Brougemas, ketinęs pailsėti Nicoje, tačiau taip ir nepasiekęs jos dėl choleros epidemijos. Per karantiną, kurį jam teko praleisti Kanuose metu, jam ten taip patiko, kad net pasistatė namą. O H. Brougemo pavyzdžiu pasekė ir kiti.
Festivalių miestas
Per visus Kanus, panašiak kaip Nicoje, driekiasi Kruazeto bulvaras, kurio vienoje pusėje plyti jūra, kitoje stovi viešbučiai, o pačiame gale įsikūrę garsieji festivalių rūmai. Jų architektūra, tiesą sakant, nėra ypatinga, tačiau raudonu kilimu uždengti laiptai tikrai daro įspūdį.
Kas žmones traukia į Kanus? Juos supanti kosmopolitiška atmosfera ir gegužę vykstantis kino festivalis, kuris ir išgarsino miestą visame pasaulyje. Turbūt nėra nė vieno garsesnio madų dizainerio, kuris neturėtų čia savo firminės parduotuvės, tačiau per daug nesidžiaukite, nes eiliniam, ne itin turtingam turistui pirkti čia drabužius būtų beprotybė.
Kur Dievas sukūrė moterį
Sen Tropezą atrado rašytojas Gi de Mopasanas, o kurortą išgarsino Rožė Vadimo filmas „Ir Dievas sukūrė moterį“, kuriame vaidino Brisit Bardo. Ir dar prisidėjo Lui de Finesas, kuris suvaidino vietos žandarą.
Miesto atmosferą geriausiai pajusite vaikštinėdami pagrindine jo gatve, kurioje įsikūrusios parduotuvės ir suvenyrų kioskai, restoranai ir kavinukės. Iš čia atsiveria nuostabus vaizdas į uostą, kuriame ant bangų sūpuojasi milijonierių jachtos. Ir tiek tų atrakcijų, nes vietinis paplūdimys ne itin įspūdingas. Puikų 9 kilometrų ilgio viešą pliažą rasite už 4 kilometrų nuo miesto. Gražesnės smėlėto paplūdimio atkarpėlės paslėptos nuo smalsių žvilgsnių tvoromis, nes čia pastatytos privačios vilos, kurios turi ir savą priėjimą prie jūros. Patys gražiausi paplūdimiai greta Sen Tropezo esančiame Port Grimo.
Ir Antibas
Miestelis įsikūręs vakariniame Angelų užutėkio pakraštyje, Prancūzijai priklauso nuo XVI amžiaus. Iš to audringo laikotarpio liko tik gynybinės sienos, kurios juosia uostą. Kaip ir visuose neįprasto grožio Žydrosios pakrantės miestuose ir miesteliuose, didžiulį įspūdį daro viduramžių gatvelės ir jų namai.
Kvapas mus be vargo nuves į Antibą ir jo garsųjį Provanso turgų, kur galima įsigyti įvairiausių aromatinių žalumynų, vartojamų tenykštėje virtuvėje.
Taip pat verta apsilankyti P.Pikaso muziejuje, įkurtame pastate, kuriame dailininkas 1945 metais turėjo savo dirbtuvę. Čia kabo vienas garsiausių jo paveikslų „Gyvenimo džiaugsmas“.
Pailsėti ir atsipalaiduoti galima Marienlende stebint dresuotų delfinų ir orkų pasirodymus.
Toli nuo kurortų
Po pusvalandį trukusios kelionės iš Nicos atsidursite visai kitame pasaulyje. Pravažiavę aukštas, storas sienas įvažiuosite į viduramžių miestelį Sen Pol de Vensą. Pasivaikščiojimą siauromis, vingiuotomis gatvelėmis tarp mūrinių namų su herbais ant durų visą laiką lydi kurtinantis cikadų čirpimas. Jos yra tarsi miesto simbolis. Šis miestas nuo seno traukė menininkus - čia lankėsi P. Sinjakas, A. Modiljanis, P. Sonaras ir P. Pikasas. Visi jie apsistodavo „Auksinės balandės“ smuklėje. Ant smuklės, kuri iš išorės atrodo kaip kaimo troba, sienų kabo autentiški P. Pikaso ir A. Matiso darbai.
Iš čia jau nebetoli ir Avinjonas - miestas, garsėjantis savo monumentaliais popiežiaus rūmais ir gatvės teatrų festivaliais. Na, dar yra tiltas, ant kurio būtina pašokti.
Pagal užsienio spaudą
„Laisvalaikio“ informacija
http://laisvalaikis.meniu.lt
