Susitikimo vieta - „Prie angelo“ (Vilnius)

„Ant kampo“, kur kadaise, sovietiniais laikais, Vilniaus Užupio rajone veikė žuvų parduotuvė, neseniai atidaryta kavinė „Prie angelo“. Kas nauja, smalsu patikrinti, taigi „VŽ Savaitgalis“ savo svečius vėlyvų pietų pakvietė į ją.

Kaip įprasta senamiestyje, Užupyje - taip pat, su automobiliu prie pat norimų durų neprivažiuosi. Žinoma, tai - ne kavinės šeimininkų problema, bet pažymys yra pažymys. Nors ir suvokdami jo neobjektyvumą, „VŽ Savaitgalio“ vertintojai į „automobilio stovėjimo“ eilutę rašo 3. Su minusu.

Einame į kavinę. Šviesu, nauja, gražu. Šviesios medžio grindys, šviesios sienos, ant jų - mieli tapybos darbeliai. Kaltinės kalvių darbo kėdės neužgriozdina patalpos, o šviesūs jų apmušalai optiškai padaro jas lengvas. Į sienų nišas įspraustos plačios medinės lentos paverstos „sofkutėmis“ su daugybe jaukių, namus primenančių pagalvėlių.

Garsiai groja muzika. Renkamės vietą. Pirmoji salikė tuščia, antroje laisvų vietų nėra. Tuščia ir rūsyje, pavasaris juk, visi nori sėdėti kuo šviesiau. Tačiau reikia pasakyti, jog kavinės „Prie angelo“ rūsys - vienas iš šviesesnių, kokius teko matyti. Jokio slogučio, jokio ne vieną šimtmetį skaičiuojančio skliautų svorio. Sėdame pirmoje salikėje.

Vos susėdus prie ilgo stalo prišoka padavėjas. Išsyk atsiprašo, jog negalės aptarnauti banko kortelių - sistema streikuoja. Nieko nuostabaus - kitoje Paupio gatvikės pusėje esančiame „Ikiuke“ „ryšio sutrikimų“ pasitaiko nuolat, o ir iš lauko pusės ant parduotuvės sienos esantis Vilniaus banko bankomatas neveikia labai dažnai. Matyt, Užupyje trūksta įtampos.

Padavėjas „jaunas, bet perspektyvus“. Vos paprašytas pritildo muziką. Kas minutė kita prieina paklausti, ar jau išsirinkome patiekalus, ar nenorėtume ko nors atsigerti, praneša, kiek minučių dar reikės laukti užsakytų patiekalų ir pan.

Žodžiu, vaikinas sukosi kaip vijurkas, buvo mandagus, paslaugus, kantrus. Vienas dalykas, badęs akis – šios kavinės aplinkai visai netinkami jo sportiniai marškinėliai. Nesvarbu, kad gražūs, gal net „firminiai“, bet šviesi ir jauki kavinės aplinka tokių dėvėti neleidžia. Prie aplinkos jie nederėjo lygiai taip pat, kaip laiptų aikštelėje iškaltoje nišoje padėtas sportininko svarmuo (didžiulė juoda gira) su jį neva perpjovusiu pjūklu, arba ant XIX a. krosnies, prašmatniai atitvertos stiklo tvorele (reikia tikėtis, jog ją pastebės visi lankytojai) patupdytas, matyt, nuo Kalėdų užsilikęs kičinis angeliukas. Nors, kita vertus, ką jau – greit Joninės, paskiau - vėl Kalėdos. Gipsinės angeliukų galvos pirmojoje salėje ant sienos interjero visai nedarko. O štai prie angelėlių galvų iškaltas užrašas lotynų kalba „Coelum Est in Nobus“ (jis turėtų reikšti „Dievas yra mumyse“) sukėlė abejonių dėl gramatikos: vėliau apklausti lotynų kalbos specialistai „VŽ Savaitgalį“ tikino formos „nobus“ negirdėję. Turėtų būti „nobis“.

Maistas - įvairus
Bet atėjome čia papietauti, o ne gilinti lotynų kalbos žinių. Vartome valgiaraštį. Tiesą sakant, jis (pati knyga) galėtų būti ir elegantiškesnis (vėlgi - aplinka įpareigoja). Šis primena lankytojų neišlepintas provincijos maitinimo įstaigas. Žuvų patiekalai čia kažkodėl atskirti nuo karštųjų (jie kainuoja 8-24 Lt, yra didžiųjų, keliems žmonėms skirtų porcijų, iki 64 Lt), ir apsižioplinęs gali visai jų nerasti, palyginti daug taisyta paprastu šratinuku, ir pan.

Patiekalų sąrašas neilgas, toks, koks ir turėtų būti, kai patiekalai gaminami čia pat, juos užsakius, o ne šaldytuve laikomi pusfabrikačiai. Tokių ir tikimės.

Prieš aprašant karštuosius knieti leptelti apie kita proga čia ragautas „Angelo salotas“ (7,50 Lt). Valgiaraštyje rašoma, jog jos pagamintos iš salotų lapų (įdėti du, matyt, vaizduoja angelo sparnus), pomidorų, fermentinio sūrio, pievagrybių. Gavus porciją pasirodė, jog ji dar pagardinta pjaustytu kumpiu ir kukurūzais bei aplieta rausvu padažu.

Nereikia nė sakyti, juolab - prie stalo, į ką tai atrodė panašu. O ir skonis nebuvo „išieškotas“. Būtų geriau, kad šio patiekalo ingredientai išties būtų tokie, kaip nurodyta valgiaraštyje, nes gautasis variantas piršo mintį, kad kiti komponentai į jį sudėti iš tų patiekalų, nuo kurių atliko. Pvz., kukurūzai - nuo „Ugninių salotų“.

Užtai krevečių salotos (8 Lt) buvo skanios - kalnas krevečių ant kiaušinio su majonezu kupetos ir salotos - ir skanu, ir sotu, ir nesunku. Salotų porcijos tikrai didelės.

10 balų – yra už ką
Sulaukiame karštųjų patiekalų. Tiesa, visi 4 už stalo sėdintieji juos gauna ne iškart, kaip priklausytų geroje užeigoje.

Taigi - folijoje keptas upėtakis (18 Lt). Bendras įvertinimas - skanu, taip skanu, kad žuvis galėjo būti ir didesnė. Subtilumo jai suteikia padažas iš sūrio ir grietinėlės. Jį bando užmušti - per daug pipirų. Ar ne geriau tokiais atvejais patiekti šviežiai sumaltų pipirų (su visu malūnėliu), kad lankytojas galėtų pats pasigardinti, kiek nori.

Jautienos didkepsnis, liaudyje - vis tiek steikas, kad ir kaip grūmotų lietuvių kalbos komisija. Padavėjas, priimdamas užsakymą, nepaklausė, kaip - lengvai,vidutiniškai ar stipriai - jį iškepti, tai ir gavo jį pietautojas... neiškeptą. Tiksliau sakant, arba mėsa buvusi šaldyta, arba per mažai pamarinuota. O patiekimas vertas pagyrų: paprasta ir sykiu elegantiška. Negalima nepaminėti
itin retai restoranuose matyto dalyko - ketvirčiais supjaustyti pomidorai lėkštėje buvo be odelių. Virėjui už tai - 10 balų.

Kiaulienos filė pynutė (20 Lt). Skanu, gražu, puikiai iškepta, krienų padažas itin dera.

„Koldūnai su sūriu, užkepti pečiuje“ (9,50 Lt) - taip pat skanūs. Tiesa, gaminami ne čia pat, virtuvėje, bet, paaiškino padavėjas, - pagal specialų užsakymą kavinei juos tiekia bendrovė „Žemaitijos pienas“.

Su vynu - prastai
Besidairant po išties jaukią kavinę neapleidžia jausmas, jog kai kas čia daryta, bet nepadaryta iki galo. Palikta ateičiai. Gal kantrybės pritrūkta, gal laiko (nes nukelti angeliuką nuo krosnies ar pervilkti padavėją solidesniais marškinėliais didelių investicijų vargu ar reikia), o gal tikimasi, kad viskas savaime išsispręs.

Tokia „juodoji skylė“ - ir vynų sąrašas. Nei iš kur atvežtas, nei iš kokios veislės vynuogių pagamintas (nebent ją išduoda vyno pavadinimas), tyrinėdamas valgiaraštį nesužinosi. Ir padavėjai blaškosi: pasitaikė, kai padavėja, paprašyta atnešti „Angaro“ baksnojant į „Chardonnay“ vyną atnešė „Angaro Merlot“. Ir buvo nustebusi, nes, panašu, išgirdo tik žodį „Angaro“, o vyno spalvą parinko pati.

Kavinės savininkams pravartu prisiminti ir seną kaip pasaulis dalyką, kad kambario temperatūra, kokios paprastai turėtų būti raudonasis vynas, tai anaiptol ne toji, kokia dažniausiai būna kambaryje - 22 C ar net 26 C. Kambario - tai maksimum 18 laipsnių. Mat būtent tokia temperatūra 15-18 C prieš kelis šimtus metų vyravo pilyse, kur buvo gaminami vynai ir jais vaišinamasi. Iš čia ir kilo terminas - kambario temperatūra, kurio vis dėlto reiktų paisyti siūlant raudonuosius vynus.

Apie baltąjį išvis nėra ko kalbėti: ir jis buvo siaubingai šiltas. O jį pravartu gerokai (10-14 C, nelygu rūšis) atšaldyti vien komerciniais sumetimais: ne veltui sakoma, jog šiltas baltasis vynas atskleidžia visus savo minusus, šaltas - paslepia.

Ir apskritai vynų pasirinkimas, net ir siūlomų buteliais - kažkoks senovinis, banalus.

Paslaptys - tik dieną
Geras dalykas šioje kavinėje - pusryčių meniu. Į jį įtrauktos pusryčių košės, bent 5 rūšių, įvairių grūdų - grikių, manų, ryžių ir pan. Visos - po 3 Lt. Yra omletų, lietinių su įvairiais įdarais (5,50-7 Lt). Kava kainuoja 2,50 Lt ir yra skani, dažnoje „centro“ kavinėje tokios gausi tik užsisakęs espresso. Skanūs ir desertai, ypač - su obuoliais.

Tiesa, glumina, kad tokie patys (jie pakeičiami į švarius, bet yra tie patys) įrankiai - šaukštai, šakutės, peiliai - čia skirti ir žuviai, ir mėsai, ir desertui: tokie su mediniais kotais, kokių aptiksi dažnoje virtuvėje ar vėlgi - kaimo valgykloje. Nedera jie, nors pasiusk, nei prie didelių lėkščių, nei prie angelų galvelių, nei prie romantiško vaizdo pro langus.

O dėl verslo pietų - kodėl gi ne. Dieną čia ramu, lankytojų nedaug, galima ir pašnekėti rūsyje ar salikėje prie krosnies. Net ir nešiojamąjį kompiuterį ant stalo pasidėjus. Bet vakare - tai jau ne. Vakaras šioje kavinėje - triukšmingų romantikų metas.


Beatričė Laurinavičienė
Meniu.lt archyvo nuotr.
„VŽ Savaitgalio“ informacija