Smagiau bendrauti negu pietauti (Vilnius)

Vilniuje, Gedimino prospekte, esanti kavinė „Post skriptum“ gali pasigirti patogia strategine vieta ir teisinga muzika. Vis dėlto pakvietus verslo partnerį ten pietų gali tekti rausti dėl virėjų fantazijos stokos.

„VŽ savaitgaliui“ aplankius daugelį restoranų, tenka vis labiau pasukti galvą, kad rastum vietelę, kur dar nebūta. Todėl, kai pašnekovas pasiūlė susitikti kavinėje „Post skriptum“, ilgai ir neatsikalbinėjau. Juo labiau išgirdusi garantijų, kad tai „visai jauki vieta, neįpareigojanti, bet kviečianti bendrauti“. Be to, ir automobilį yra kur statyti – nors ne prie pat durų, bet požeminiame garaže vietos dažniausiai surasi. Vis dėlto po popietės šioje kavinėje nuomonė šiek tiek pasikeitė. Jauku – taip!  „Neoficiali“ aplinka – taip! Tačiau apie virtuvę gerą žodį išspausti nelengva. „Arba reikėtų keisti virėjus, arba išsiųsti juos į mokymus“,– burbtelėjo kompanionas, taip reziumuodamas vėlyvus pietus. Ir vargiai čia ką nors pridursi.

Ant vieno kurpalio
Pašnekovas vėlavo, taigi laiko subjektyviai nuomonei susidaryti užteko. Aplinka gana elegantiška, muzika, nors ir nelabai tyli, ausų neužgula. Netgi sukuria neįpareigojančios atmosferos foną. Padavėja iš karto įteikė valgiaraštį. Tačiau kai prie stalelio prisėdo nuo vėlavimo uždusęs pašnekovas, antro valgiaraščio atnešti neskuba. Jį gauname tik paprašę. Valgiaraštis nėra skurdus. Bet tik ne alaus mėgėjui. Tik „Kalnapilis“ (4,5 Lt). Vynų sąrašas taip pat skurdokas. Stipriųjų gėrimų gausiau. Pavyzdžiui, tekilos net 6 rūšys (7–9 Lt už 40 g). Yra nemažai ir alkoholinių kokteilių, kuriuos barmenas visai neprastai suplaka. Šnairuojantys į alkoholį gali rinktis šviežiai spaustas sultis (5 Lt), taupesni už paprastų sulčių iš pakelio stiklinę mokėtų 2 Lt. Kavos puodukas – 2,5 Lt. Žodžiu, ištroškusį kavinė turi kuo pagirdyti. O štai su išalkusiu – sunkiau. Pamaitinti tai pamaitins. Bet aplodismentų virtuvė vargu ar sulauks.Tai supratome vos ant stalo atkeliavus salotoms. Nors užsisakėme skirtingas – vienas graikiškas (6 Lt), kitas tuno (7 Lt), – tačiau gavome beveik tą patį. Abiejose lėkštėse buvo prikrauta pjaustytų Pekino kopūstų, apdėliotų keletu pomidorų ir agurkų griežinėlių bei pabarstytų alyvuogėmis. Skirtumas tik toks, jog vienoje lėkštėje ant kopūstų uždėta tuno, kitoje – fetos sūrio. Nors Pekino kopūstai ir gaivūs, maistingi, nekaloringi, tačiau nei su tunu, nei su fetos sūriu į skoningą kompoziciją jie nesiliejo, nors tu ką.

Degtinė nepagadino
Virtuvė kiek reabilituotis sugebėjo pateikus sriubas. Pirmiausia jų pasirinkimas nemažas. Ir daržovių, ir žuvienė, ir grybų, ir pomidorinė (4,5–6 Lt). Teko pasukti galvą, kol apsisprendėme, ką rinktis – ir tos norėtųsi paragauti, ir kitos. Išsirinktosios grybų ir pomidorų sriubos nenuvylė. Ypač pastaroji buvo įdomi, nes vienas iš jos komponentų – degtinė, kuri su pomidorais ir porais derėjo puikiai, suteikdama netikėtą skonį ir šiek tiek aštrumo. Pasirodo, degtinė – ir sriuboje degtinė.

Tegyvuoja kopūstai!
Pagrindinių patiekalų pasirinkimas neskurdus – ir šonkauliukai (12 Lt), ir sterkas (17 Lt), ir upėtakis (15 Lt), įvairiausi mėsos kepsniai. Lietuviškos virtuvės mėgėjams siūlomi bulviniai blynai (6 Lt), didžkukuliai (8,5 Lt). Bet lietuviška prigimtis tą pavakarę neprasimušė, be to, norėjosi „ko nors tokio“, tad užsisakėme amerikietišką didkepsnį (29,9 Lt) ir lašišos kepsnį (20 Lt). Tačiau „ko nors tokio“ negavome. Žuvis, galima sakyti, buvo „vidutiniška“. Padažas švelnus, pagardintas ikrais, ryžiai birūs, minkšti. Vis dėlto citrinos skilteles, įmerktas į padažą, panaudoti pagal jų paskirtį neišsitepus rankų buvo sunkoka, be to, estetinio susižavėjimo jos neskatino. Pašnekovui su kepsniu nuskilo dar prasčiau. Mėsa kaip mėsa – jautiena, minkštai iškepta, šiek tiek prieskonių. Skrudintos bulvytės labiau būtų tikusios greitojo maitinimo restoranui, nes buvo visiškai be skonio. Bet didžiausią nusistebėjimą sukėlė garnyras. Lygiai toks pat, kaip ir salotos – tie patys kopūstai, pomidorai su agurkais ir alyvuogės. Virėjų fantazijos reitingas atsidūrė visiškai apačioje. Išvada: „Post skriptum“ traukia savo aplinka, bet lygiai tiek pat atstumia virtuvė. Čia kur kas būtų smagiau rašyti laišką, negu valgyti verslo pietus.

P.S. Atsiprašome už lotyniškos frazės klaidingą rašybą – bent kiek susipažinusiam su lotynų kalba aišku, kad kavinės pavadinimas teisingai turėtų būti rašomas „Post scriptum“. Bet iš dainos žodžių neišmesi. Kaip ir iš pavadinimo raidžių.

Rasa Dževeckytė
„Verslo žinių“ informacija
Meniu.lt nuotraukos