„Šeduvos malūnas“ – velnio neštas ir pamestas (Šeduva, Radviliškio raj.)

„Plačiai, tarytum su kiekvienu malūno sparno mostelėjimu, eina žinia apie originalią užeigą Šeduvoje. Iš įvairių krašto vietų plaukia žmonės paskanauti jos gaminamų patiekalų ir atsigaivinti gėrimais“, – skelbiama internete. Tačiau apsilankiusieji, ypač specialiai atvykę, vargu ar norės čia sugrįžti, nes nei išpuoselėta aplinka, nei ypatinga virtuve Šeduvos malūnas nepasižymi.

Šeduvos vakariniame pakraštyje, kelių Šiauliai-Kaunas ir Šiauliai-Panevėžys sankirtoje, stovi XX a. pradžioje ūkininko Grigaliūno pastatytas mūrinis vėjo malūnas. Šiemet jis švenčia šimtąsias metines. Be abejo, ilgus metus malūnas buvo naudojamas pagal paskirtį ir tik 1967 m. jame įrengtas restoranas „Užuovėja“.

Garbus statinio amžius įpareigoja atnaujinti bent jo aplinką – šalia malūno pastatytas naujas svirnas-motelis, įrengtas šiuolaikinis apšvietimas nerandantiems kelio bei poilsio aikštelė. Funkcionalumas išlaikytas – juk atvykome į vietovę, šalia kurios XIX a. ėjo pagrindinis pašto kelias. Tuomet tokioms smuklėms išsilaikyti padėjo pravažiuojantys keleiviai, dabar vadinami svečiais bei turistais.

Išalkusį pamaitintų
Laikai keičiasi, tačiau tradicijos – nė iš vietos. Į restoraną-karčemą dažniausiai užsuka važiuojantys pro šalį. Jau nuo kelio į malūną svečius vilioja iškaba, puošta velniais. Ir kaip nesusigundysi, jei pakeliui, riedant iš Vilniaus į Šiaulius, be pavienių degalinių, užkąsti padorios vietos nepastebėjome.

Vos pravėrus malūno duris, nosį riečia virtuvės kvapai. Tačiau gurgiantis pilvas – didis sveiko proto priešas, todėl tenka apsiprasti ir, kaip juokavo pakeleiviai, – giliai nekvėpuoti.

Pirmame aukšte – baras bei virtuvė. Antrame bei trečiame aukštuose įrengta po 7-8 keturviečius staliukus. Antrojo aukšto akcentas - malūno mechanizmas. Jis jau seniai neveikia, taigi apvalus aplink jį suręstas stalas – originali detalė.

Įsitaisome arčiau lango, nors pasigrožėti apylinkių vaizdais netenka – langas aklinai aprasojęs. Svečių, be mūsų, nedaug – vos 6, matyt, taip pat keliaujantys pro šalį. Paltų ir striukių nenusirengiame – vėsu ir drėgna. Suprantama, juk statyta ne restoranui.

Atvertus valgiaraštį, į akis krenta itin gausus alkoholinių gėrimų pasirinkimas. Vyno Šeduvos malūne galima paragauti 18 rūšių (3-7,50 Lt – 100 ml), degtinės – 15 skirtingų pavadinimų (3-5 Lt – 50 g), alaus – 6 rūšys (0,5 l – iki 4 Lt). Įvairių skonių sidrų, trauktinių, viskių, brendžių bei džinų nebeskaičiuojame. Su maistu skurdžiau. Štai salotų paruoštos 6 rūšys, o ir tos – primityviausios iš įmanomų: naminės, liežuvio, krabų (3,50-7 Lt). Malūne siūloma sultinio,
trintos ir dienos sriubų (3 Lt). Užkandžiai prie alaus tradiciniai - žirniai su spirgais, kepinta duona, rūkytos ausys (2,50-8 Lt). Iš buvių patiekalų – bulvių apkepas su mėsa arba varške (6 Lt), plokštainis su vištiena (7 Lt). Lengviau užkąsti siūloma valgiaraščio rubrikoje „Miltiniai patiekalai“ – blyneliai su varškės, bananų ar sūrio įdarais (5-6 Lt). Mėsėdžiams rekomenduojami kepsniai ant žarijų, kiaulienos arba vištienos šašlykai bei aštrus kepsnys (12-14 Lt), karštieji patiekalai (galima pamanyti, kad kepsnius nuo žarijų atneša atšalusius), malūnininkų ir daniškas troškiniai, vištienos kepsnys, karka (10-17 Lt). Vargti renkantis žuvų patiekalus neteks – tik sterkas ir lašiša (iki 15 Lt).

Gelbsti padažai
Alkani kompanionai, neilgai svarstę, pasirenka krevečių užkandį (7 Lt), silkės su karštomis bulvėmis (4 Lt), trintos sriubos, didkepsnį „Storulis“ (17 Lt), aštrų kiaulienos kepsnį (14 Lt). Man pakaks ir keptos lašišos (14 Lt). Nei pageidaujamų garnyrų, nei kaip iškepti didkepsnį, padavėja neklausė – išskubėjo nešti gaiviuosius gėrimus.

Netrukus gauname užkandžius. Silkė – puiki. Su krevečių užkandžio vertinimu kebliau, nors vizualiai atrodė gan įspūdingai. 12 švelniai rausvų vėžiagyvių žalių salotų lapų jūroje, 2 skiltelės citrinos ir daug sviesto. Nei šis, nei tas. Trintai žirnelių sriubai netrūko nei skonio, nei spalvos, gal tik kiek skystoka.

Gauname karštuosius patiekalus. Lašišos ir aštraus kepsnio garnyrai nesiskiria: ryžiai ir šviežių kopūstų salotos. Vaikiško delno dydžio ir per daug iškeptam „Storulio“ didkepsniui draugiją palaiko skrudintos bulvytės bei rauginti agurkai. Lašiša nebuvo prasta – minkšta ir ne per sausa. Tačiau didkepsnius ir kepsnį gelbėjo tik padažai.

Rizikuoti neverta
Foninės muzikos negirdėti. O ir kam jos reikia, juk galima klausytis ir kaimynų pašnekesių. Sumanymas atsivežti į tinklalapyje reklamuojamą malūną kolegų verslininkų ir „autentiškoje aplinkoje“ aptarti verslo reikalus būtų rizikinga. Kita vertus, svarbių reikalų čia tvarkyti netiktų, bet traukti užstalės dainas sąlygos idealios – alkoholio pasirinkimas didelis, o akustika – puiki.

Grįžtame pro tą patį svečius nuo kelio viliojantį velniuką ir pagrūmojame – virtuvės kvapai, taip rietę nosį, įsigėrė į drabužius ir plaukus. Velnių darbas, pamanome.

Anželika Staškovskaja
Verslo žinios, 2005 12 09
Atostogoskaime.lt archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>