Antakalnio rajone įsikūrusi kavinė tiek dėl interjero, tiek dėl kainų pretenduoja į sostinės publikos dėmesį. Apie tai įspėja ir lentelė prie durų – svečiai su sportine apranga čia nepageidaujami. . Tačiau aptarti verslo reikalų, kai staliukai taip arti vienas kito ir šalia sėdi temperamentingi kaimynai, tikrai nėra patogu. Su pašnekovu pasigedome ir vietų nerūkantiems.
Padėtį gelbėjo maloni ir šneki padavėja. Ji papasakojo, jog tokią pačią kavinę galima rasti ir Sankt Peterburge. Mat šios kavinės šeimininkė turi daug sentimentų miestui ir ten esančiai kavinei, taigi nusprendė turėti jos Kopiją Lietuvoje.
Krėslai – iš „Dvylikos kėdžių“
Anot padavėjos, viskas čia analogiška kaip Sankt Peterburge: indai, baldai, valgiaraštis, interjeras. „Daže maju suknelė privezli ottuda“, - linksmai mirkteli ji . Po tokių kalbų į viską pradedame žiūrėti kitaip – linkčiojam galvomis, jog tikrai jaučiamės tarsi Sankt Peterburge (iliuzija dėl įkaušusių ir garsiai diskutuojančių prie gretimo stalo rusakalbių kaimynų tikrai buvo stipri).
Atidžiai stebeilijamės į „auksu“ siuvinėtas staltieses, ant palangių išdėliotus burlaivių modelius. O krėslai, pasirodo, besą tokie pat, kaip tie , apie kuriuos sukasi visas kino filmo „Dvylika kėdžių“ veiksmas.
Vis dėl to lobio, skirtingai nei kino filmo herojai, nusprendžiame ieškoti ne kėdėse, o valgiaraštyje.
Publika neplūsta
Deja (o gal ir – laimei) degtinės į stiklines čia nepilsto, gyvos rusiškos muzikos neišgirdome. Padavėja paaiškina, jog tam, kad muzikantai „išeitų į sceną“, jiems reikia daugiau publikos. O jos, palyginti su tuo, kiek lankydavosi prieš renovuojant kavinę, ypač darbo dienomis, gerokai sumažėjo. „Gal dėl to, kad patiekalų kainas kilstelėjome kokiais 2,00 Lt “, - atsidūsta ji.
Padavėja apgailestauja ir dėl to, jog, sumažėjus svečių, teko iš valgiaraščio išbraukti rusiškus mielinius pyragus, mat jie skanūs tik švieži, o mažų kiekių kepti neapsimoka (užbėgant už akių galima patvirtinti, jog, nors kavinės apyvartos ir nedidelės, viskas, ko ragavome, buvo tikrai šviežiai.
Meniu pagal Šarikovą
Pirmame meniu puslapyje kviečiama pasinaudoti ypatingu pasiūlymu – išbandyti 17,00 Lt kainuojantį „Rusišką suvenyrą“ (sterkų žuvienė, pyragėliai su žuvų įdaru , raugintais agurkėliais ir degtine).
Mes vis dėl to nusprendžiame įlįsti į tą „nepribaigtų dvarinių kailį (taip vienas iš Michailovo Bulgakovo personažų „Šuns širdyje“ pavadino tuos, kurie valgant padeda „operuoti“ šaltais užkandžiai ir sriuba, ko nedaro save gerbiantis žmogus) ir išbandyti salotas „Ermitažas“ (163,95 Lt – avokadas, kiaušiniai, vėžių uodegėlės, raudonieji ikrai, padažas) ir „Buženina s chrenom“ (kumpis su krienais 6,95 Lt.) Nenusiviliame – viskas puikiai dera ir skanu.
Tiesa čia siūlomų šaltų užkandžių asortimentas turbūt nenuviltų ir paties Šarikovo – raugintų kopūstų salotos „Širdelė“ (3,95 Lt), rauginti agurkai (3,15 Lt).
Barščių sriuba valgiaraštyje rekomenduojama vartoti pagal rusų liaudies patarlės reikalavimą: „amžiais gali negerti, bet prie barščių – išlenk taurelę“.
„Užsigėrimui“ degtinėlės čia galima rinktis iš 15 rūšių (50 ml nuo 3,50 9,00 Lt), gausu ir rusiškais skambiais pavadinimais pavadintų kokteilių. Padavėja perspėja, jog pastarieji skirti „didesnių alkoholio promilių“ mėgėjams. Geriausiai, matyt, jos žodžius iliustruotų 7,00 Lt kainuojantis „Jorch“ kokteilis (degtinės ir alaus mišinys).
Ragauta šiupininė sriuba pašnekovas buvo įvertinta teigiamai – kiek švelnesnė ir iš daugiau produktų nei įprasta. Ją nudžiugino ir tiesiai iš orkaitės metaliniame indelyje patiekalas „Rusiškas žuvies kepsnys“ (12,95 Lt) – anot, jos tokį kepsnį buvo valgiusi jau prieš kokį 15 min. „Neringos“ kavinėje.
Mano skanauti blyneliai su raudonaisiais ikrais (29,95 Lt) subtilumu nusileido prancūziškiems krepams.
Abi su pašnekovu vieningai sutarėme, jog rusų virtuvė mūsų nenustebino – viskas gana įprasta ir pažįstama. Bet skanu.
Jolanta Malinauskienė
„VŽ“ informacija
