Restoranas „Riverside“ yra vienas iš tų, kuris nuosekliai laikosi tradicijos valgiaraštį keisti kiekvieną sezoną, domisi pasaulio gastronomijos madomis. „VŽ Savaitgalio“ restoranų vertintojai šįsyk žaidė „dvigubą žaidimą“. Restoranas neseniai žiniasklaidai pristatė savo naująjį pavasario valgiaraštį. Nuėjome. Ragavome ir, kaip dažniausiai nutinka tokiais atvejais, likome sužavėti personalo dėmesiu, įmantriais patiekalais, netikėtais prieskonių deriniais.
Užsukti čia dar kartą ne kaip kviestam žurnalistui, o svečiui, mintį pakišo naujasis restorano šefas Mantas Mozūra. Pristatydamas naująjį valgiaraštį, jis tarstelėjo, esą jam juoką kelia patiklūs žurnalistai, aklai pasitikintys restoranų informacija. Kaip pavyzdį jis paminėjo, kad kai kurie restoranai tvirtina savo svečius džiuginantys foie gras (tukintų žąsų kepenų paštetu).
„Tokio restorano atstovui drąsiai galite sakyti, kad jis meluoja, ir duokite jam mano telefoną“, – mokė p. Mozūra. Pasak jo, prancūziškam paštetui tinkamų žąsų kepenėlių Lietuvoje neįmanoma gauti, nebent jas iš Prancūzijos gabentų skubaus gabenimo ir logistikos paslaugų bendrovės. O tokia paslauga kiekvieną dieną atsieitų tiek, kad kepenėlių kaina vargu ar kam būtų patraukli. „Importuoti šviežią produktą į šalį galima tik tada, jei jis bus atvežtas ne ilgiau nei per 6 valandas, tad įprastu transportu iš Prancūzijos per tokį laiką atsigabenti žąsų kepenėlių neįmanoma. Lietuvoje auginti žąsis, kurių kepenys tiktų paštetui, draudžiama“, – aiškina p. Mozūra.
Pamoką – negalima niekuo aklai tikėti – supratome, tad į restoraną „Riverside“ atėjome dar kartą – pasmalsauti, ar kasdien maistas čia toks skanus, kokiu viliojo degustacijos rengėjai.
Pavedė dizaineris
Pristatydami pavasario naujienas restorano atstovai kaip vieną iš didžiausių naujienų minėjo du valgiaraščius – pagrindinį ir „Miesto“. Tai, pasak jų, padės svečiui greičiau išsirinkti patiekalus, nes į pagrindinį valgiaraštį įtraukti sotesni, įmantresni patiekalai, o „Miesto“ valgiaraštis skirtas skubantiems. Patiekalus iš šio valgiaraščio virtuvė pagamins greičiau nei per 15 min.
Deja, negalėjome patikrinti, ar tikrai „Riverside“ virėjai tokie greiti, nes „Miesto“ valgiaraščio restorane tiesiog nebuvo. Kaip vėliau paaiškino restorano atstovė, dizaineris dar nespėjo jo parengti. Ką gi, praradome progą paragauti kelintus metus iš eilės populiariausiu restorano patiekalu vadinamo ant grotelių kepto mėsainio su gruzdintomis bulvytėmis (27 Lt, jo reikia ieškoti būtent „Miesto“ valgiaraštyje). Pasak restorano atstovo, neparagavome – nieko ir nepraradome. Dėl tokių aukštų jų firminio mėsainio reitingų kaltas ne ypatingas jo skonis, o svečioje šalyje viešinčių turistų atsargumas, – dauguma jį renkasi norėdami išvengti netikėtumų.
Greitmaistis iš Rytų
Pašnekovui rekomendavau p. Mozūros išgirtųjų „Dim sum“, kiniškų trapios tešlos pyragėlių su rytietiškais įdarais, kurie savo skoniu, pasak šefo, turėtų nurungti jau pabodusias picas, mėsainius. Karštajam užkandžiui „Riverside“ siūloma rinktis 18 Lt kainuojantį „Dim sum“ su rytietiškai paruoštos mėsos, žuvų, daržovių įdarais ir aštriai saldžiu padažu, desertui – 20 Lt kainuojantį „Dim sum“ su vaisių, uogų įdaru ir aštriu žvaigždinio anyžiaus sirupu.
Pašnekovas gyrė trapią pyragėlių tešlą, neįprastus, bet skanius įdarus ir stebėjosi (beje, kaip ir žurnalistai degustacijos metu), kad niekaip negali suprasti, iš ko pagamintas vieno iš pyragėlių įdaras.
„Žuvų skonį prieskoniais galima taip pakeisti, kad niekas nesupras, jog tie du skirtingi patiekalai pagaminti iš tos pačios rūšies žuvų. Todėl man ir patinka gaminti iš žuvų. O mėsa, kad ir kiek stengtumeisi, skoniu vis tiek primins vištieną“, – kaip įvertinimu žurnalistų reakcija džiaugėsi p. Mazūra.
„Riverside“ valgiaraštyje daugiausia žuvų patiekalų. Dominuoja Viduržemio jūros pakrantės klasikiniai ir vadinamieji „fusion“ patiekalai su Tolimųjų Rytų akcentais. Valgiaraštį kūręs p. Mozūra sakė, kad tokią virtuvę rastumėm daugumoje rimtų Londono restoranų. Tas gerai, bet panašu, kad sudarydamas valgiaraštį restorano šefas orientavosi ne tik į Londono restoranuose dominuojančią virtuvę, bet ir į tenykščių patiekalų kainas.
Smarkiai pabrango
Salotos „Riverside“ kainuoja nuo 14 iki 24 Lt, sriubos – nuo 15 iki 20 Lt, pagrindiniai patiekalai – nuo 39 iki 65 Lt. Kaip degustacijos metu minėjo šefas, dabar čia porcijos didesnės nei anksčiau. Tačiau vis dėlto galima pritarti prieš porą metų „Riverside“ restoraną aplankiusios kolegės nuomonei, kad patiekalai čia skanūs, aptarnavimas malonus, tačiau nieko ypatingo, už ką vertėtų mokėti tokius pinigus (tada, prieš porą metų, salotos „Riverside“ kainavo kur kas mažiau – nuo 9 iki 14 Lt, sriubos – nuo 7 iki 10 Lt).
„Kontrolinės“ cezario salotos su vištiena (20 Lt) ir trinta baravykų sriuba (15 Lt) (šių patiekalų galima rasti kone kiekvieno restorano valgiaraštyje) – buvo gana paprasti. Pašnekovas pritarė, kad kituose Vilniaus restoranuose jam teko ragauti ir gardesnės šios sriubos.
„Negali sakyti, kad neskanu, bet savitumo, subtilumo trūksta. Tai tikrai nėra toks patiekalas, kurio specialiai atvažiuotum čia paragauti“, – sakė jis. Sotesnių patiekalų, pavyzdžiui, ant grotelių keptos jautienos išpjovos (49 Lt) ar apkepto geltonpelekio tuno (65 Lt), tą vakarą neragavome, pasitikėjome kolegomis, tvirtinusiais, kad jie čia skanūs.
Per degustaciją p. Mazūra pasakojo, kad patiekalai jų restorane išskirtiniai tuo, kad gaminami iš itin kokybiškų produktų (nors sunku įsivaizduoti gerą restoraną, tikinantį, kad yra priešingai). Tarkime, mėtas „Riveside“ užsako iš Izraelio (ten jos geriausios) ir dar specialiai čia apdoroja (mirko vandenyje, kad būtų pašalinta dalis pesticidų), vėliau džiovina specialiuose įrenginiuose. Vištieną restorano šefas užsako nepjaustytą, kad būtų tikras, kad ji bus supjaustyta tinkamai. Visos šios pastangos įspūdingos, tačiau kad tai darytų įspūdį ir restorano svečiams, apie jas turėtų kas nors informuoti. Kas gi supras, kad mėtos čia ne kokios nors paprastosios lietuviškos (o, kažin ar prastesnės), o ypatingosios užsienietiškos.
Panašiai kaip maistą galima vertinti ir restorano aplinką. Tipiška viešbučio aplinka, tvarkingai išrikiuoti nedideli staliukai (tiesa, sustatyti gana arti vienas kito, bet nuošalesnį konfidencialiam pokalbiui rasti nesudėtinga), akinamai baltos staltiesės, pasitempę padavėjai – viskas savo vietose, sterilu, funkcionalu. Tačiau jaukumo garantų – gyvų gėlių, paveikslų, subtilių dekoro elementų, kurie masintų lankytojus ilgėliau užsibūti, čia nėra.
Jolanta Malinauskienė
„Verslo žinios“, 2007 03 23
Interneto archyvo nuotraukos
