Vyno klubas, Lietuvai tapus ES nare ir atsiradus galimybei, praėjusiais metais atvežė įdomių, retų vynų iš Sicilijos, Austrijos, Vokietijos, Australijos, kitų šalių. Tačiau, pasakoja Rasa Sužiedelienė, Vyno klubo direktorė, švietėjišką klubo veiklą nuo importo teko atskirti „norint išlikti nepriklausomiems ir dirbti su visų importuotojų vynu“.
„Be abejo, - sako p. Sužiedelienė, - norėjosi, kad mūsų konsultacijos ir žinios kitus importuotojus paskatintų atsigabenti įdomesnių vynų, tačiau kiekvienas, be abejo, sprendžia savaip. Taigi įkūrėme naują kompaniją, ir, manau, ji šauniai papildys tai, ko stinga.“ Be to, „Dūda ir kompanija“ (DK) vyną veža ne tik Vyno klubui, bet ir kitoms specializuotoms parduovėms bei restoranams.
Taigi dabar po vienu stogu Sereikiškių parko pašonėje veikia Vyno klubas ir pagal jo vadovų Rasos Sužiedelienės bei Arūno Starkaus rekomendacijas vynus importuojanti įmonė DK, kuriai vadovauja Žaneta Gataveckienė.
Skeptikas netruks replikuoti: ar šios įmonės gali būti nepriklausomos viena nuo kitos? Arūnas Starkus, klubo bendrasavininkis, atremia: „Konsultantus turi visi importuotojai. Kitas klausimas, ar jie yra nepriklausomi: ar dirba toje įmonėje, ar tik deklaruoja nepriklausomybę, nors bendradarbiauja su vienu ar kitu importuotoju. Tai tokia sfera, kad nepriklausomiems ekspertams būti labai norėtųsi, bet tokių gal išvis nebūna“.
Dideli mažųjų džiaugsmai
Palikus šone kalbas apie priklausomybę, geriau pašnekėti apie vyną - atrodo, kad jame šiuo požiūriu teisybės daugiau.
„Rinktis vynus mums buvo be galo lengva, - sako p. Starkus. - Mat regionų, kuriuose gaminamo vyno Lietuvoje nėra arba yra vos vieno kito gamintojo, dar labai daug ir garsių, kad ir Luaros slėnis (Prancūzija).“
Vyno iš šio slėnio neseniai atsivežė UAB „Bennet Distributors“ (BD), prancūzų prekybininko „Barton & Guestier“ platinamą „Muscadet“ veža UAB "Mineraliniai vandenys" (MV). O p. Starkus sako, jog jie, nusitaikę į mažų vyndarių produkciją, norėjo parodyti, kuo garsi ir savita Luara. Vienas iš esminių skirtumų, kuo DK nepanaši į kitus importuotojus, yra tas, jog beveik visi jų atvežti vynai - mažų gamintojų. Vieno iš vynų atkeliavo vos 36 buteliai.
„Tai nereiškia, kad gamintojas pagamino 2 mln. butelių, o mes gavome 36 iš jų. To vyno pagaminta 2.000 butelių“, - sako klubo direktorė. Anot jos, Europos regionuose galioja taisyklė: kuo mažesnis gamintojas, tuo savitesnis jo gaminamo vyno charakteris.
Mažieji dirba vadovaudamiesi tokia filosofija: jų vynas turi atspindėti tam tikrą regioną, vynuogyną, vynuoges, o ne, tarkim, aklos degustacijos metu būtų lyginamas su kokiu nors garsiu vynu. „Tai galioja ir Luaroje, ir Burgundijoje, ir bet kuriame kitame regione“, - sako p. Sužiedelienė. Ji skaičiuoja, jog Lietuvoje yra 5-6 labai garsių Burgundijos gamintojų vynų, tačiau jie - kiekio lyderiai. Nusipirkus tokio gamintojo vidutinės kainos vyno, jis, tikėtina,
atspindės viso regiono specifiką, tačiau jokiais būdais - ne konkretaus vynuogyno.
Kalbantis paragaujame „Chateau Saint Florin“ vyno, pagaminto iš 15 ha vynuogyno, siauro žemės plotelio, derliaus. Lengvas, vaiskus.
„Tokiu galima pradėti pažintį su Bordo vyno ypatumais“, - sutaria ragautojai. Apskritai, sako p. Starkus, daugelio žmonių, pradėjusių domėtis vynu, galutinis „taškas“ yra Burgundija arba Bordo. Vynas iš šių regionų bręsdami tampa glotnūs, malonūs, neįkyrūs, tai ne uogienės aromato ir skonio amerikietiški vynai. Ir patys amerikiečiai, kurie mėgsta labai intensyvius, galingus vynus, vis tiek ilgainiui atranda subtilius, galantiškus vynus.
Tokių, anot p. Starkaus, nėra daug. Sąlygiškai neintensyvių ir malonių vynų gamina italai. Pagaliau dar vieną lengvo ir subtilaus vyno kortą meta pašnekovas - turint galvoje vyno ir maisto derinimą, lengvieji itališki vynai tinka prie visko, o intensyviuosius reikia labai taikyti. „Šitas, - grįžta p. Starkus prie „Chateau Saint Florin“, - patenka į kategoriją malonių, neintensyvių vynų. Kitaip tariant, tai praktiškas, maistui neišrankus vynas.“
„Mūsų nuostata - vežti mažų vyndarių produkciją ir galbūt neprisirišus prie tų pačių gamintojų nuolat turėti savito, įdomaus vyno“, - sako pašnekovas.
Kitas, ne mažiau svarbus DK principas - ant vyno antrosios etiketės surašyti kuo tikslesnę informaciją vartotojui. Dauguma importuotojų siūlydami vyną laikosi taisyklės: baltasis vynas derės prie žuvų, salotų ir sūrių, raudonasis - prie mėsos ir sūrių. Tai - nebūtinai tiesa, taigi ant DK vežamos produkcijos etikečių patikslinama, su kokiu konkrečiai sūriu ar kaip paruošta mėsa vynas rekomenduojamas gerti.
Austrijos šaukliai
Visai ne per skambu (ar reklamiška) būtų pasakyti, jog pildant vokiškų bei austriškų vynų lentyną daugiausia bus nuveikę Vyno klubas ir DK.
„Bandome aprėpti visus regionus - Vachau (Wachau), Vieną, Styriją, Kamptal, nes norime atspindėti visą Austriją, kadangi ji, mano manymu, visai neteisėtai buvo nurašyta, ypač saldieji šios šalies vynai, - sako p. Sužiedelienė. - Atsivežėme 16 gamintojų, tarp jų - Weiso, Kracherio vynų. Tai maži vyndariai, bet Kracheris labai garsus visame pasaulyje. Weisas žinomas mažiau, ir jo vynai pigesni, bet labai šaunūs.“
Klubo direktorė pasakojo apie kelionę pas Austrijos vyndarius. „Važiavome pas visus, išragavome visus vynus, žiūrėjome visus įmanomus jų įvertinimus, taip atsirinkome vyną“, - sako ji. Austrijos vyndariai, anot pašnekovės, labai paprasti žmonės, draugiški, dažnai labai jauni, jei nejauni, tai maži. Su jais malonu dirbti. Dažna vyndarių šeima - vos trečios ar ketvirtos kartos, Austrijai tai būdinga, tačiau ir gero vyno tradicijos šioje šalyje siekia vos
dešimtį metų.
Pasak p. Starkaus, visada rizikinga pradėti dirbti su jaunu vyndariu. Tačiau, kita vertus, jeigu jam sekasi, o tu teisingai pasirenki - visiems į naudą. Taip patenki į mažesnių kainų lygį, o vyndariai, norėdami įsitvirtinti rinkoje, ieško pačių geriausių variantų. Jie daug keliauja po pasaulį, mokosi, konsultuojasi ir ilgainiui pradeda gaminti puikius produktus.
Kolekcijos karūna - „Chataeu Margaux“
DK atsivežė garsiausio Bordo regiono grand cru klasės vyno: „Chateau Haut-Brion“, „Chateau D'Yquem“, „Chateau Lynch-Bages“, „Chateau Ausone“, iš viso 14 pavadinimų. Garsiausias iš jų – apipintas legendomis „Chataeu Margaux“. Kaip kad Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ personažai, šio vyno ragavo ne vieno chrestomatinio literatūros kūrinio veikėjai.
Dar visai neseniai vyno iš Aukštutinio Medoko (Haut-Medoc), Margaux vietovės, siūlė keli didieji vežėjai, tačiau tai nebuvo „Chateau“, turintis grand cru statusą. Dabar atvežtasis yra būtent iš „Chateau Margaux“ vyno ūkio, būtent grand cru.
Taigi dėl mažųjų gamintojų aišku, o kokie kriterijai galioja renkantis brangų vyną.
„Kai kurie vardai yra kaip akmuo: populiaru, mada. Tačiau vis tiek įdomu. Paskutiniame kurse (p. Sužiedelienė ir p. Starkus baigė Bordo vyno mokyklą…) studijavome grand cru clase vyną, lankėme garsiausius vyndarius, ragavome ir seno, ir naujo vyno. Rinkdamiesi, ką galima būtų vežti į Lietuvą, vadovavomės kriterijumi: vyną dar galima laikyti, bet jau galima gerti“, - pasakoja p. Sužiedelienė. Iš atsivežtųjų tik „Chateau Haut-Brion I-ier Cru Classe“ rekomenduojama pradėti ragauti nuo 2009 m.
„Mes vežame parduotuvei, kur žmonės perka vyną ragauti iš karto. Turėdamas tai galvoje renkiesi senesnį vyną, nors jis brangesnis. Žinoma, ir to paties „Margaux“ galima nusipirkti už 800, 900 Lt, bet derliaus metai bus kiti (atsivežtasis - 1995-ųjų derliaus), - aiškina p. Starkus. - 2001-ųjų sąlygiškai pigesnis, bet jo į burną nepaimsi. O jei paimsi, stebėsies, koks dar „uždaras“, šiurkštus šis vynas. Kitas dalykas, jei perki jį laikyti rūsyje, tačiau tinkamais gerti metais šis vynas kainuos labai daug. „Bordo regione, šypsosi p. Starkus, niekas nepinga“. Garsiojo „Chateau D'Yquem“ į Vyno klubą nupirkta ne dėžė, kaip įprasta, o 11 butelių. „Bet rinka, - sako p. Starkus, - ypač Lietuvoje, egzistuoja ir dėžei be vieno butelio.“
Beatričė Laurinavičienė
„VŽ Savaitgalis“ informacija
