Produktai paprasti, patiekalai – įmantrūs

Osvaldas Markevičius, AB „Mikotel“ viešbučių grupės, valdančios viešbučius „Panorama“, „Comfort“ ir „Mikotel“, direktorius, sako, jog džiaugiasi galėdamas sukiotis virtuvėje. Restoranuose jis įdėmiai stebi ten dirbančius profesionalus, mokosi iš jų, o namuose eksperimentuoja pats.

„Labai mėgstu gaminti, o labiausiai man patinka itališka virtuvė. Pats gaminu makaronus, salotas ir kitus italų patiekalus. Turėjau draugų Italijoje, mačiau, kaip jų mamos smagiai sukiojasi virtuvėje, kaip skaniai gamina. Mane tai sužavėjo, tad likau šios šalies virtuvės fanas. Kai tik turiu laisvo laiko, visada ką nors pagaminu sau ir šeimai“, – kalba p. Markevičius.

Vertina kitų meną
Gaminti maistą p. Osvaldas pasakoja pamėgęs seniai, bet vis nebūdavo laiko ar poreikio. „Buvome nepretenzingi. Augau tais laikais, kai fantazijai nebuvo vietos. Valgyti reikėjo tai, ko būdavo, o ne tai, ko norėjosi. Kai mūsų šalies parduotuvėse atsirado daugiau ir įvairesnių produktų, pradėjau žaisti“, – pasakoja pašnekovas. Vienur jis padažą nusižiūri, kitur skanaus deserto paragauja, sužino naują tešlos gamybos būdą – taip kaupia žinias. Savęs tikru gurmanu nevadina, bet jam knieti išbandyti, ar pačiam pavyktų pagaminti tokį pat skanų, kaip ragautas, patiekalą.

„Žinoma, maisto gaminimas – tai kūryba. Stebiu virėjus, žiūriu, kaip kiekvienas gamina, kokias technologijas naudoja, kaip eksperimentuoja su prieskoniais, kaip skonius, produktus derina“, – sako p. Osvaldas. Studijų metais jis dirbo restorane Vokietijoje, čia sužinojo nemažai kulinarijos paslapčių, įgijo patirties ir gali atskirti kai kuriuos maisto gamybos stilius.

„Visi kažkada makaronus kečupu užpildavome, bet pasidomėjus, o dar geriau, paragavus, supranti, kad taip daryti galbūt nederėtų. Išrankesni tampame įgiję žinių ir patirties. Bet tai nereiškia, kad kokybiškas maistas būtinai yra brangus, ar kad pats gero patiekalo neparuoši. Iš paprastų produktų galima visokiausių įmantrybių sukurti. Nesu profesionalus menininkas, bet bandau suprasti kitų meną ir pats truputį kuriu“, – šypsosi p. Markevičius.

Laisvalaikiu virtuvėje eksperimentuojantis p. Osvaldas pasakoja, jog išmesti nelabai vykusio naujo kūrinio dar neteko. „Tada jau garbės reikalas pačiam suvalgyti“, – juokauja pašnekovas. Jeigu nepasiseka, azartas dar didesnis – juk kitiems pavyksta, o kodėl jam – ne? Sako, užsispyrimo pakanka, bando tol, kol pavyksta.

Reikia didžkukulių
Ponas Osvaldas anksčiau buvo vegetaras – dėl sveikatos problemų gydytojai jam patarė mažiau vartoti mėsos. Grįžęs į Lietuvą vėl „propaguoja lietuvišką gyvenimo būdą“.

„Lietuvoje vegetaru būti nėra paprasta. Kol kas dar nesuprantame, kad vegetariška virtuvė yra pakankamai įvairi ir subtili, tai ne tik salotos su aliejumi ir saulėgrąžomis“, – sako pašnekovas. Vegetariška virtuvė taip pat turi savo tradicijas. Pavyzdžiui, Milano ir Neapolio gyventojai tą pačią vegetarišką košę gamina ir patiekia visai kitaip. Vienur košė grubi, be ypatingų pagardų, kitur ji gardinama įvairiausiais prieskoniais, prie jos siūloma priedų.

„Prisimenu, kartą užsukęs į vieną lietuvišką restoraną labai apsidžiaugiau valgiaraštyje radęs atskirą „skyrelį“ vegetarams. Iš anksto džiaugdamasis užsisakiau blynelių su šparaginėmis pupelėmis. Sulaukiu patiekalo, prapjaunu blynelį, o viduje – kumpio gabaliukai. Klausiu padavėjo, o šis man paaiškina – juk čia ne mėsa“, – su lengva ironija pasakoja p. Osvaldas.

Vis dėlto, sako jis, tokias nevykusias improvizacijas galima pateisinti – Lietuvoje nėra vegetariškos virtuvės tradicijų. Gyvename gan šiaurietiškame krašte ir lengvi vegetariški patiekalai mums nelabai priimtini.

„Lietuviams reikia didžkukulių. Norisi jų nors kartą per metus, kad ir kokie jie būtų. Beje, vakariečius didžkukuliais mes galime nustebinti. Gaminau jų savo studijų draugams Vokietijoje. Nebuvo nė vieno, kuris atsisakytų. Nors paskui skundėsi, kad suvalgė pusės metų kalorijų kiekį per vieną vakarą, bet išlaižė visus spirgus iš keptuvės – kaip vaikai uogienę“, – kalba pašnekovas.

Kulinarinė paslaptis
Ponas Osvaldas gamina ir iš žuvies, ir iš mėsos, bet labiausiai jis mėgsta ruošti makaronų patiekalus. „Yra begalė makaronų rūšių, prie jų galima paruošti galybę padažų, įdaryti įvairiausiais priedais. Eksperimentuok ir nesustok. Gal draugams mano itališki patiekalai kiek pabodo, bet Italijoje man buvo įdomiausia, tenai ir daugiausia patirties įgijau“, – sako p. Markevičius. Žaisti galima ir picas ruošiant. Tik, sako, jei nori pagaminti tikrą picą, reikia specialios krosnies.

„Namie geros picos neiškepsi. Gali tik storą sumuštinį su įvairiais priedais pagaminti“, – kalba jis. Draugus p. Markevičius vaišina savo firminiu patiekalu – naminiais makaronais su pomidorų padažu ir cukinija. Gaminti makaronus – didžioji atrakcija. Ypatingomis progomis draugų paprašo, kad šie iš Italijos atsiųstų jam specialių miltų.

„Lietuvoje yra panašių miltų, bet ne tokių. O paskui – savos gamybos paslaptys. Nenoriu jų išduoti, bet minkyti tešlą reikia ilgai. Prisipažinsiu – rankomis neminkau, turiu specialią mašiną“, – šypsosi pašnekovas.

Pirminis produktas, anot jo, yra labai svarbus – kiekvienas, paragavęs makaronų iš lietuviškų ir itališkų miltų, tikrai pajus skirtumą. Kitas pavyzdys, vardija p. Osvaldas, lietuviška grietinė. Ji yra rūgštesnė už itališką ir jei grietinės naudosite per daug, ji užgoš patiekalo skonį. Itališka grietinė saldesnė, minkštesnė, bet tai ir ne lietuviška grietinėlė.

Daiva Sutkutė
„Verslo žinių“ informacija, 2007 08 24
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>