Pietūs buvusioje prabangoje (Vilnius)

Restoranas „Pas Juozapą“, įsikūręs buvusio to paties pavadinimo prekybos centro sostinės Pašilaičių mikrorajone pašonėje, graudžiai primena tuometinio prekybos novatoriaus prekybos komplekso, dar nežinojusio konkurencijos su dabartinėmis apsupusiomis „Maxima“, „Rimi“, „Norfa“, klestėjimo laikus. Jos ir nustūmė savininkus į smulkesnį verslą.

Nusileidus laiptais, restorano fojė apie kliento atvykimą praneša skambutis (panašus į tą, kuris skamba kai kuriose kirpyklose). Viduje – masyvūs vienakojai stalai, apdengti baltomis staltiesėmis ir jau padengti valgymo įrankiais bei taurėmis. Vienu metu šioje salėje gali susėsti 50–60 žmonių.

Iš vienos pusės sieną, kur turėtų būti langeliai, puošia vitražai, iš kitos – originalūs 1992–1994 m. nutapyti abstrakcionistiniai darbai. Bordo spalvos sienos, didžiulis retro stiliaus baras tarsi kužda į ausį: „Pasidairyk, kur nors netoliese turėtų būti aukso“.

Tai, žinoma, optinė apgaulė, kurią greičiausiai sukelia žalvarinių vamzdžių tvorelė, atskirianti tris keturviečius nuo visos salės.

Dabar panašų interjerą mažai kur išvysi, bet tada, prieš 10–12 metų, tai buvo prabangu ir madinga. Iš dabarties laikų – ko gero, tik patalpas apšviečiančios taškinės lemputės paluby ir didelis televizorius ant baro stalo.

Valgiaraštis-loterija
Ganėtinai prabangus atrodo ir valgiaraštis: sriubos – 6-8 Lt, 12 rūšių salotos – apie 15 Lt, įvairūs vištienos, jautienos, veršienos ir kiaulienos patiekalai – 20-30 Lt, žuvys (otas, sterkas, lašiša arba jūros lydeka) – apie 30 Lt, didžkukuliai – 12 Lt, žemaitiški bulvių patiekalai – apie 5 Lt. Restoranas skelbiasi gaminąs lietuviškos, europietiškos ir rytietiškos virtuvės patiekalus, tačiau nežinia, kas prie ko, nes viskas vienoje maišalynėje. Gėrimų sąraše – po tris keturias Čilės, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos vynų rūšis – 6-8 Lt už 100 g, alus – 5 Lt, „Coca-cola“ (0,25 l buteliukas) – 4 Lt. Kainos, turint omeny, kad restoranas yra miesto pakraštyje, atrodo aukštokos.

Bet paragaukim. „Kalnapilio“ alus. Aiškiai ne pirmos jaunystės, nes jau drumstas ir su lengvu rūgimo prieskoniu. Už tokią kainą – per didelė prabanga. Po 20 min. atnešamas Kijevo kotletas. Prakiuręs, todėl sviestas sumišęs su ne pirmą kartą naudojamu aliejumi. Garnyras – kepintos bulvės, keli pomidorų ir agurkų griežinėliai, žiupsnelis kopūstų, ananasų kompoto tirščiai (panašu, kad ananasų kompotu čia apsirūpinta su kaupu, nes kone visi mėsos patiekalai – su ananasais). Visko labai saikingai. 15 Lt. Ne-ska-nu.

Jei būtum kultūringas, lauktum, kol ką nors atneš kitiems. Žiauriai apsiriktum, nes viskas jau būtų ataušę ir sustingę.

Dar po 10 minučių, kai Kijevo kotletas jau sudorotas, pietų partneriams atnešamas pigiausias pirmasis patiekalas – mėsos sultinys su skrebučiais. Sultinys visiškai be prieskonių, jei jais nelaikysime kelių ryžių grūdelių ir tikriausiai džiovintų petražolių trupinėlių. Kad tas beskonis bekvapis skystis galėjo pastovėti šalia kokio kelintą kartą apvirto kaulo, matyti iš skystų riebalų akelių. Labai neskanu.

Dar po 20 minučių – keli prabangesni patiekalai: kiniška vištiena ir veršienos kepsnys. Abu – po 22–23 Lt. Vištiena būtų nebloga, bet aštrumas iš kojų verčia iš karto, o veršiena – skani, bet kietoka, kas šiai mėsai neturėtų būti būdinga.

Desertas – trinti vaisiai (patiekiami stiklinėje su šiaudeliu) – nei šis, nei tas, bet 7 Lt, karštas šokoladas už 5 Lt – visiškai neblogai.

Ak, tiesa, taip taip – vynas. Padavėja buvo ir užmiršusi, kad užsakytas. Gerai jau, visiems pasitaiko.

Pasvarstėm, jog kuklokiems gardesniems pietums čia, jeigu pataikysi pasirinkti, 70 Lt asmeniui galėtų užtekti.

Papildomos pramogos
Restoranas „Pas Juozapą“ šiandien labiau orientuojasi į banketus: vestuves, gedulingus pietus, vardynas ir pan., taip pat kompleksinius pietus.

„Kompleksiškai“ papietauti darbo dienomis čia kainuoja 10 Lt, ir, sako, renkasi daugiausia verslininkai iš aplinkui gausėjančių biurų bei atsitiktiniai praeiviai. Jei nėra banketo, galima užeiti ir pavieniams, ir nebūtinai pietų metu.

Gyva muzika – sako, būna per vestuves arba kitomis džiugiomis progomis. Šį kartą, savaitgalį, grojo „negyva“ muzika, tačiau ir be jos buvo kas palinksmina. Dėl šaižios akustikos susišnekėti nelengva, tačiau patiekalų laukti neprailgsta, nes toje pačioje restorano salėje, už medžiaginės širmos, energingas vyrukas demonstruoja stebuklingą lygintuvą, kuris drabužį (kad ir paltą) lygina garais tiesiai ant pakabos, gali būti naudojamas efektyviau už dulkių siurblį, kartu pakeisti valyklą ir kainuoja tik... 3 000 Lt. Tiek kainuotų, jei pirktumėt vėliau, bet kaip tik šiandien paskelbta akcija, todėl galima nusipirkti truputį pigiau. Toliau, kitoje salėje, kurioje telpa 25-30 žmonių, dar vienai grupelei aiškinama, kiek daug gali amžini puodai, kurie kainuoja tik... Žinoma, irgi tik šiandien, nes akcija.

Viena grupė keičia kitą. Visos jos laimėjusios loterijas, bet išeina be pirkinių, užtat sukirtusios po Kijevo kotletą.

Panašu, kad senesni restoranai išgyvena ne pačias geriausias dienas, todėl tenka sudarinėti sutartis su visokių stebuklų prekiautojais.

Kazimieras Šliužas
Verslo žinios, 2005 10 21
Meniu.lt nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>