Su tinklaraščio „Samčio užrašai“ autore Odeta Kudopčenkienė tariamės dėl interviu, kai moteris atostogauja Kanarų salose. Tad ir pokalbis su ja – spinduliuojantis atostogų nuotaika. Aptariame ispanišką virtuvę, maistą kelionių metu. Žinoma, pasigilinu ir tinklaraščio subtilybes – Odeta papasakoja apie jo kūrimo užkulisius bei užsimena, kas gi, rašant maisto blogą, jai sunkiausia. Tad kviečiu skaityti šį, šiltą interviu, ir susipažinti su Odeta. Esu tikra, jog perskaitę tikrai norėsite užsukti į jos tinklaraštį ir išbandyti bent vieną receptą.
Odeta, šiuo metu atostogaujate Kanarų salose. Kadangi esate maisto tinklaraštininkė, tai ir klausimas apie maistą: ką skanaus/įdomaus jau spėjote paragauti?
Esu išprotėjusi dėl ispaniškos virtuvės, tad šiuo metu aš tiesiog mėgaujuosi viskuo, ką valgau. Paelija su jūros gėrybėmis yra tas maistas, kurį galėčiau valgyti kasdien ir vis tiek nepabostų. Tad jei dar neragavote jos ir planuojate kelionę į Ispaniją ar jos salas, būtinai paragaukite. O vakar paragavau menkę kokoso pieno padaže – tai buvo kažkas nerealaus. Grįžusi namo bandysiu atkartoti.
O apskritai, kokia esate valgytoja? Ar drąsiai ragaujate patiekalus, skonių derinius, kurie mūsų kultūrai neįprasti?
Šiuo klausimu esu nedrąsi. Kaip viena maisto blogerė rašė man: „To iš tavęs nesitikėjau. Maniau esi lankstesnė maisto prasme“.
Tokia jau esu, jeigu koks nors ingredientas man nepatinka, tai tas patiekalas man neegzistuoja. Tarkim moliūgai mano virtuvėje nėra ta daržovė, kuri, vos tik pasirodo darže, atsiranda ir virtuvėje. Bet apskritai, mėgstu ragauti maistą, kuris yra mėgstamas kitose šalyse. Taip mano namuose atsirado kurdiškas ryžių su razinomis patiekalas ir dar daug kitų.
Teko skaityti, jog vaikystėje buvote baltarankė – gaminti maisto neteko. Papasakokite apie pirmuosius savo bandymus gaminti ir kada visgi supratote, jog tai – jūsų aistra?
Matau, pasiruošėte puikiai. Taip, negaliu pasigirti, kad maistą gaminu nuo vaikystės: su močiute tikrai nekepiau tortų, kaip kitos maisto blogerės. Ir tetos sakydavo, kad vyro neturėsiu, nes vyrai mėgsta skanų maistą, o aš nemoku gaminti. Bet, kiek save pamenu, mėgau rašyti maisto receptus iš knygų į sąsiuvinius. Visos kaimynės buvo aplankytos, iš visų skolinausi receptų knygas. Paskui jau pati jas pirkdavau. Kiek pamenu, pirmas receptas buvo „Sengalvėlės pyragas“ ir jį kepiau jau būdama 18-os metų. Pavyko puikiai. Gal todėl, kad nebuvo kur suklysti? Paskui, po ilgo laiko, kepiau vištieną, kurios paprašė mano vaikinas (dabar jau mano vyras) ir aš nedrįsau prisipažinti jam, kad nežinau, kaip tai daroma. Teko paslapčia skambinti tetai ir klausti, kaip pagaminti paprastai. O aistra gaminti užgimė vėliau, kai mano gyvenime atsirado žmogus, kuriam norėjosi gaminti ir kuris valgė tą mano maistą. Tada pradėjau bandyti daugiau ir daugiau.
Esate minėjusi, jog tinklaraštį „Samčio užrašai“ susikūrėte sau – norėjote tiesiog turėti receptus vienoje vietoje. Ar atsimenate lūžį, kai supratote: tinklaraštis aktualus ne tik jums, bet ir kitiems žmonėms/sekėjams?
Taip, iš pradžių mano tinklaraštis buvo mano užrašų knygelė, kurioje rašydavau išbandytus receptus. Viename mamų forume pasidalindavome receptais. Ir kurdama tinklaraštį aš tikrai negalvojau apie sekėjus, reklamas... Tai buvo man ir mano draugėms. Bet pradėjo jungtis draugės, jų draugės, nežinomi žmonės ir facebooke prisijungė virš 24 tūkst. Tada, norėdama būti tikra tinklaraštininke, susikūriau tinklaraštį „Samčio užrašai“. Vėliau atsirado ir instagramas, kuriame daugiausiai laiko ir praleidžiu.
Kokie receptai susilaukia daugiausiai žmonių reakcijų. Kaip manote, kodėl?
Visada populiariausi būna tie receptai, kurie yra mums puikiai žinomi nuo vaikystės arba lengvai pagaminami. Stengiuosi kuo daugiau tokių publikuoti, kad žmonės, norėdami pasigaminti skanią vakarienę, neturėtų ieškoti produktų po visą miestą. Aš už skanų ir paprastą maistą – kaip ir mano sekėjai.
Pacituosiu jūsų instagram įrašą: „Ką gaminsi pietums, reikia rinktis vietoje (ar tai būtų turgus, ar prekybos centras), žiūrėti, kas yra šviežio, kokie prieskoniai daugiausiai kvepia, kurių žuvų akys skaidriausios, o daržovės šviežiausios“. Ar visada esate tokia spontaniška, sprendimus priimanti čia ir dabar?
Oi, su manimi visko būna. Susiruošiu gaminti vieną, o nuėjusi į virtuvę pagaminu kažką kito. Vyras man sako: „Su tavimi niekada nežinosi, ką šiandien valgysim, kol nepamatau jau pagaminto patiekalo“. Stengiuosi visada valgyti tik šviežią ir kokybišką maistą. Jei yra galimybė, perku jį iš ūkininkų ar turgelių.
Kas sunkiausia turint savo maisto tinklaraštį: turinio planavimas, gaminimas, fotografavimas, aprašymai, komentarų atrašymas, bendradarbiavimas su partneriais? Kuri iš šių dalių jums patinka labiausiai, o kuri – mažiausiai?
Sunkiausia, bent jau man, yra fotografavimas. Kartais viskas lengvai gaunasi, o kartais... Kartais valgome šaltą maistą, o recepto vis tiek nėra tinklaraštyje, nes man nepatinka nuotrauka (šypteli). Ir dar būna sunku sugalvoti ką gaminti. Per tiek metų, tiek visko prigaminta, kad kažką naujo sugalvoti jau būna sunku, o kopijuoti kitų nesinori.
Bendravimas su sekėjais yra malonumas, tai negaliu sakyti, kad tai sunku. Ir aš tikrai džiaugiuosi, kai sekėjai parašo, kad gamino, patiko, nuo šiol dažnai gamins tai namuose. Juk tai taip pradžiugina ir supranti, kad ne be reikalo aplink šį patiekalą šokinėjai su fotoaparatu. O dirbti su užsakovais visada įdomu ir tam skiriu daug savo laiko, nes norisi ir nuoširdžiai, ir gerai padaryti .
Kuriate tinklaraštį, turite savo receptų skiltis žurnaluose. O ar neplanuojate išleisti receptų knygos?
Taip, dirbu ir su žurnalais, turiu savo skiltis juose. Tai irgi reikalauja daug laiko, nes nesinori padaryti „belenkaip“ ir nesinori publikuoti „bele ko“. O dėl knygos... Yra daug knygų išleista, tai man kažin ar verta (šypteli). Nors, jei kas pasiūlytų, tai tikrai pagalvočiau. Ir jau žinau, kokia ji būtų.
Apie knygą klausiu ne be reikalo: susidariau įspūdį, jog pati esate aistringa skaitovė. Galbūt jums teko skaityti ir galite parekomenduoti knygą, kurioje susipina tiek įdomi istorija, tiek gastronominės temos?
Skaityti mėgstu, bet negaliu pasigirti, kad daug perskaitau. Tam jau nėra tiek laiko, kai pradėjau dirbti (darbas ir vėl su maistu). Gal nuskambės juokingai, bet pirmos dvi Beatos knygos man susiskaitė lyg romanai – vien dėl tų nerealių įvadų į receptus. Norėčiau ir aš taip mokėti. Dar patinka Vytaro „Pasaulio puodai“: ir vėl tie įvadai lyg istorijos iš romanų.
Iš romanų, kuriuose dar įpinti ir receptai, tai galiu rekomenduoti „Slapti mano tėčio receptai“, „Vilnius. Šeimos skonių istorija“ ir „Virtuvės užkariavimo menas“.
Gyvenate Didžiojoje Britanijoje. Kaip suprantu, vietinė virtuvė bei žmonių valgymo įpročiai jums nėra itin prie širdies. Kodėl?
Man britų virtuvė yra, ko gero, pati skurdžiausia ir neskaniausia. Anglijoje klesti šaldytų pusfabrikačių kultas: daug parduotuvių, kuriose pardavinėjamas jau paruoštas ir užšaldytas maistas. Belieka tik įdėti į orkaitę ar mikrobangų krosnelę ir vakarienė paruošta. Manęs jau nestebina maži kūdikiai su čipsų pakeliu rankoje.
Kokių lietuviškų produktų labiausiai pasiilgstate?
Mano namuose visada yra silkės ir juodos duonos. Per tiek metų nepamėgau angliškos duonos.
Pabaigai: koks jūsų gaminamas patiekalas, šiuo metu, yra visos šeimos favoritas?
Mano vaikai auga ir jų skonis keičiasi: to, ką mėgo seniau, dabar jau nevalgo. Tad ir mūsų šeimos favoritai kinta. Jei seniau patys mėgstamiausi būdavo makaronai su krevečių padažu ar vištiena raugintų kopūstų patale, tai dabar mūsų favoritai vieno puodo patiekalai (vaikai mėgsta maistą be jokių padažų) arba makaronai su Bolonijos padažu.
Ačiū už pokalbį
Autorė: Rut Javič
