Obuolio kaina kaime – „tik“ du litai (Anykščių r.)

Ko jau ko, o kaimo turizmo sodybų Aukštaitijoje netrūksta. Anykščių rajonas – ne išimtis. Prieš vykdamos į komandiruotę ir ieškodamos, kur nakčiai apsistoti, išnaršėme internetą. Tačiau, jei pageidaujama ne vien nakvynės, patarimo verta paprašyti ir vietos žinovų.

Prisižiūrėjome visko: nuo modernių sodybų su išpuoselėta aplinka iki pačių paprasčiausių kaimo gryčių. Ypač krito į akį vienos sodybos nuotrauka – kambarys nuo grindų iki lubų iškaltas lentutėmis, ant sienų prie lovos prikabinėta šventųjų ir angelų paveikslų. Daug. Ir nemažų.

Ne, sinchroniškai ėmėm purtyti galvas, naktį kaip nors apsieisime ir be dangiškosios apsaugos, kabančios ant sienos.

Juo labiau kad turime konkretų tikslą – apsistoti netoli Anykščių, nes iš ryto miestelyje laukia ne vienas susitikimas. Ir būtų smagu, kad pakirdusios sodyboje gautume karštos kavos ir vieną kitą kąsnį pusryčių.

Taigi pasirinkimas mąžta. Randame tik vieną sodybą, atitinkančią mūsų kuklius reikalavimus. Suprasdamos, kad ir internetas ne visažinis, skambinam į Anykščių turizmo informacijos centrą. Ten gauname dar keletą adresų. Deja, vienoje pasiūlytoje sodyboje mūsų priimti negali, nes ji rekonstruojama, kitos telefonas tyli, tad džiaugiamės išgirdusios teigiamą atsakymą Laimos Vasiliauskienės sodyboje „Pasagėlė“, esančioje Niūronyse, nuo Anykščių keletas kilometrų. Akį patraukė ir tai, kad nurodoma, jog sodyba yra Arklio muziejaus teritorijoje. Kambario kaina – 100 Lt, pusryčiai įskaičiuoti.

Pritrenkė valgiaraštis
Tik įdomybių ne tiek ir daug pamatėme. Po įtemtos dienos Panevėžyje į Niūronis atsibeldėme jau sutemus. Sodybos savininkė su pagalbininke kantriai mūsų laukė, nors telefonu buvo perspėjusi, kad dirba iki 20 val. Matyt, turėjo galvoje kavinę, esančią pastato pirmajame aukšte. Virš jos yra 2 kambariukai. Ranką prie širdies pridėjusios galime pasakyti, kad patogūs ir jaukūs. Kiekvienas kambarys turi atskirą dušą, tualetą, kiekviename stovi televizorius. Maloniai sutiktos ir įkurdintos taisomės šiltuose kambariuose, spintoje aptinkame ir kelias poras šlepečių. Visai kaip namie...

Tik šaldytuvo nepastebėjome. Jei apsistotum kelioms dienoms, būtų patogu įsimesti ar alaus butelaitį, o ypač – vynuogių kekę. Tuoj papasakosim, kodėl.

Ramiai išsimiegojusios rytą nusileidžiame į kavinę pusryčių. Labinamės su šeimininkėmis. Kol virėja sukasi virtuvėje, spėjame apeiti kaimelį, įkišti nosį į Arklio muziejų, kalvę. Gražu, tvarkinga. Ryto saulėje blizga kur ne kur lengvo pavasarinio šerkšno nubalinta žolė. Iš senų medžių giesmėmis sveikina varnėnai. Pilnais plaučiais traukiame tyrą orą.

Grįžtame į kavinukę. Pusryčiai neblogi: po keletą sumuštinukų, lietiniai su varške, stipri kava. Būtume apie „Pasagėlę“ išsivežusius kuo geriausiu įspūdžius, jeigu ne tas žurnalistinis smalsumas. Paprašėme leisti pavartyti kavinės valgiaraštį. O bevartant liko tik stebėtis.

Būdamas kaimo sodyboje tikiesi kaimiškai pavalgyti. Kad ir paprasčiausio rūgpienio su bulvėm, kaimiškos šoninės, bulvinių blynų ar čia pat darže paaugintų salotų. Gal vasarą, kai daržuose ima pirmas derlius želti, čia viskas kitaip, svarstome. Tačiau ankstyvą pavasarį apsilankius, valgiaraštis – kaip eilinės miesto valgyklos. Tarkime, desertas „Pasagėlė“. Manote, tai bus čia pat keptas pyragas? Ne. „Firminį“ desertą sudaro bananas, šokoladukas, ledai ir keksas. Liūdna.

Bet ar galite patikėti, kad kaimo turizmo sodyboje siūlytų... pirkti obuolį už 2 Lt? Juk už kelių kilometrų esančiuose Anykščiuose bet kurioje parduotuvėje mažiau sumokėtum už visą šių vaisių kilogramą. Ir kodėl kaimo sodyboje niekas nesiūlo čia pat užaugintų, chemikalais nenupurkštų obuoliukų? Tebūnie raukšlėti, tebūnie kirmino pagraužti, bet galėtum bent apžiūrėti obelį, ant kurios jie noko. Beje, tiek pat, kiek tas obuolys, čia kainuoja ir apelsinas, ir bananas. O štai vynuogės brangesnės – tektų mokėti 6 Lt už 100 gramų. Vadinasi, kilogramas šių uogų atsieitų 60 Lt, skubiai dauginame mintyse. Sakykit, ką norit, daugoka. Vasarai įsibėgėjus jau verčiau serbentų tiesiai nuo kero pasiraškyti.

Išsikepa patys
Kita vertus, į kavinę eiti neprivaloma. Neprivaloma ir tą nelemtą obuolį pirkti. Galima paprasčiausiai pasižvalgyti po Niūronis. Arklio muziejaus direktorius Audrius Laskauskas pasakoja, kad kasmet sulaukia vis daugiau lankytojų. Įsitikinome ir pačios: iš pat ryto į kaimelį atgužėjo kelios moksleivių grupės. Muziejaus direktorius sako, kad atvykstama ne tik į eksponatų apžiūrėti, bet ir išmokti tokių dalykų, kurie šiandien kone visai pamiršti. Pavyzdžiui, iš paruoštos tešlos savomis rankomis duonos kepaliuką suformuoti, o kol jis krosnyje keps, sužinoti, kaip ta duona kasdieninė gimsta. Siūloma ir daugiau galimybių rankas pamiklinti, tarkime, pasimokyti lieti žvakes, išmokti dažyti margučius, sužinoti Kūčių papročių. Pasirodo, Niūronyse daug kas galima. Viską net išvardinti sunku.

Agnė Ranonytė, Rasa Dževeckytė
„Verslo žinios“, 2007 04 06
 Interneto archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>