Miunchenas – aluje ir linksmybėse skendintis miestas (svetur)

„Oktoberfest“ ne tik vokiečiams, bet ir visam pasauliui asocijuojasi su neišsemiama jūra alaus bei smagybėmis. Žinoma, ir pinigais, nes alaus darykloms šventė garantuoja didelę apyvartą, beveik 12 000 laikinų darbuotojų – galimybę užsidirbti, viešbučiams – kone šimtaprocentinį užimtumą. O lankytojams – atsipalaidavimą ir įspūdžius, už kuriuos negaila plačiau praverti piniginę.

Bavarijos sostinėje Miunchene beveik 3 savaites liejosi alus, buvo šokama ant suolų, kartu su kapelomis plėšiamos dainos, bičiuliaujamasi su kaimynystėje sėdinčiais alaus gėrovais, kurie į šią šventę susirenka iš viso pasaulio.

Tomis dienomis šurmuliuoja ne tik greta miesto centro, už kelių metro stotelių, esantis „Oktoberfest“ miestelis, bet ir visas Miunchenas.

Ekonomiškai vienos stipriausių Vokietijos žemių sostinė mirgėte mirga tautiniais rūbais pasidabinusių ir akivaizdžiai savo apdarais besidžiaugiančių žmonių. Moterys ir merginos apsitaisiusios gėlėtomis sukniomis su prijuostėmis ir baltomis dekoltuotomis palaidinėmis, vyrai apsimovę odinėmis pusilgėmis kelnėmis, kurias prilaiko petnešos, paprastai išpuoštos Alpių gėlelių edelveisų motyvais, apsivilkę baltais ar languotais marškiniais, apsiavę grubiais, po kalnus tinkamais laipioti batais. Šventinės euforijos pakylėti į bavariškus kostiumus, beje, kainuojančius ne vieną šimtą eurų, spraudžiasi ir užsieniečiai.

Aludėmis garsiame mieste rugsėjui baigiantis užeigos knibžda žmonių, kai kuriose jau nuo ryto alaus gėrėjus šlageriais linksmina liaudies orkestrai. Tačiau šventės centras, žinoma, „Oktoberfest“ miestelis – į šią alaus, pilvapenystės ir kaimiškų pramogų Meką nuo pietų iš artimiausios metro stoties veržiasi galinga alaus mėgėjų lavina.

Planuoja jau pavasarį
Šiandien šventinis šurmulys „Oktoberfest“ miestelyje jau nutilęs. Išmontuojami kioskeliai, arkliai, nuo pat rugsėjo 16 iki spalio 3 d. kantriai tampę vežimus, pilnus alaus statinių, tingiai rupšnoja šieną arklidėse. Ardomos palapinės, glaudusios tūkstantines žmonių minias. Demontavimo darbai paprastai vyksta visą mėnesį. O pastatyti palapines (taip jas galima vadinti tik sąlygiškai, nes jos yra tvirtų grindų bei skydinių sienų, tik vietoj stogų – tentai) užtrunka 3 mėn.

Pernai alaus festivalyje apsilankė 6,1 mln. žmonių. Kiek svečių sulaukta šiemet – dar skaičiuojama. Nors tikimasi, kad ne ką mažiau. Klausiate, kur tiek telpa susėsti? Dar ir kaip telpa. Alaus mėgėjų laukia 14 didelių palapinių, kuriose yra nuo 4 000 iki 10 000 sėdimųjų vietų (palyginti – Vilniaus „Siemens“ arenoje telpa apie 11 000 žmonių) ir dar šimtai stalų prie kiekvieno pastato lauke. Dar yra 17 vidutinių ir mažų palapinių, kuriose vienu metu gali susėsti nuo kelių šimtų iki poros tūkstančių svečių. Tačiau tai nereiškia, kad užsukęs gausite laisvą vietą prie stalo. Nors kiekvienoje palapinėje yra stalų, prie kurių laimės, tiksliau, vietos, ieško nepasirūpinę jos iš anksto rezervuoti, šioje palapinių dalyje visuomet sausakimša.

Ne kažin kiek laisvų stalų matyti ir „rezervuotoje“ teritorijoje. Net jei esate užsisakę stalą, nemanykite, kad ten galima sėdėti kiek širdis arba gerklė trokšta.

Palapinės, bent jau didžiosios, veikia nuo 12 iki 23 val. Per tiek laiko pasikeičia 3 lankytojų pamainos. Taigi jei prisėdote vidurdienį, po poros valandų turite vietas užleisti kitiems. Šie nuo stalo privalo pakilti 17 val., nes nekantriai trypčioja nauja pamaina. Šiems, beje, pasisekė labiausiai, jie gali švęsti iki galo.

Kiekvienoje palapinėje, kurių dauguma pavadintos alaus daryklų vardais, pilstomas tik tos daryklos alus. Konkurentų produkto rasti nė nesitikėkite. Tad jei turite noro paragauti daugiau alaus rūšių, greičiausiai teks pasilikti Miunchene ilgėliau ir kasdien sukti vis į kitą palapinę.

Beje, kiekviena palapinė turi ne tik savo alų, bet ir specifinį interjerą, kuris mažai keičiasi metai po metų. Vienoje nuo lubų driekiasi milžiniškos apynių girliandos, kita išpuošta spalvotais kaspinais, dar kitos puošmena – šernų ir elnių galvos.

Norintiesiems gauti patogesnį laiką ir vietas, patartina jas rezervuoti jau pavasarį, vėliausiai – vasaros pradžioje. Paprastai reikia užsisakyti visą stalą, tai yra 10 vietų, o tai garantuoja 20 litrinių alaus bokalų – kiekvienam lankytojui po 2 (į mažesnius bokalus alaus čia niekas nepilsto) – ir 10 pusės kepto viščiuko porcijų.

Jei kompanija prie stalo susirinks mažesnė, nei užsakyta vietų, likusį maistą galima pasidalinti arba paprašyti, kad padavėjai jį iškeistų į alų, kurio „Oktoberfest“ niekad nebūna per daug. Nebent imtų protestuoti piniginė, nes litras alaus kainuoja 7,4 EUR.

Ne tik vyrai
Taigi norintieji pajusti tikrą alaus šventės atmosferą bendraminčių būrelį turėtų pradėti burti jau pavasarį ir užsisakyti stalą. Tai galima padaryti kreipiantis į turizmo agentūras arba susisiekus su konkrečios palapinės atstovais. Jų kontaktus galima rasti tinklalapyje www.oktoberfest.de. Tiems, kas kelionę suplanuoja paskutinę minutę, lieka pasikliauti sėkme, kad ras laisvą vietą prie stalo. Važiuojantiems kartu su turistų grupe irgi nėra užsakyta vietų.

„Paprastai tuo reikia pasirūpinti pavasarį. Tačiau mes nežinome, kiek susirinks žmonių. Todėl stengiamės, kad mūsų turistų grupė patektų į „Oktoberfest“ dienos metu, kai dar ne tiek tiršta lankytojų. Tuomet ir vietą atsisėsti rasti įmanoma“, – pasakoja Juozas Pėkas, kelionių agentūros „Kauno Piligrimas“ direktorius.

Kasmet agentūra surenka autobusą keliautojų, vykstančių į „Oktoberfest“. Anot p. Pėko, anksčiau važiuodavo daugiau vyrų, bet šiemet vyko nemažai moterų. „Alų mėgsta ne tik vyrai. O tie, kas jo nevertina, nuvykę į „Oktoberfest“ pamėgsta“, – šypsosi p. Pėkas. Vykstant su grupe 5 d. kelionė, iš kurių viena diena praleidžiama „Oktoberfest“, kainuoja 850 Lt.

Nevaržoma laisvė
Alaus šventėje vyrauja įspūdis, kad čia susirinko tik smagūs žmonės. Sėdėdamos šėlsmo sūkury bandėme įsivaizduoti, kas būtų, jei panašus renginys vyktų Lietuvoje. Deja, teko pripažinti, kad po poros valandų greičiausiai prasidėtų aiškinimasis tarp gretimų stalų, kas ką gerbia, o tai dažniausiai baigiasi mosavimu kumščiais.

Neįsivaizdavome ir to, kad po tiek išgertų litrų alaus nebūtų šlitinėjančių ar griuvinėjančių. Miunchene tokių vaizdų nematėme. Nes jei jau pradedi snūduriuoti prie stalo, tuoj pat prisistato apsauga, kuri pasiūlo išeiti pakvėpuoti grynu oru. Kaip paaiškino apsaugos vyrai, – galima sėdėti tol, kol akys atmerktos. Policija, nors ir nematoma, „Oktoberfest“ dirba. Iš jos raportų
matyti, kad dažniausiai šventėje vykstantis nusikaltimas... bandymas išsinešti alaus bokalą. Už rankos sučiupti aiškinasi, jog jį palaikė suvenyru, nors pareigūnai tokį veiksmą traktuoja kaip vagystę. Žinoma, už ją nebaudžia, tik liepia bokalą grąžinti.

Lyg akibrokštas vokiškai tvarkai – leidimas kratyti cigarečių pelenus ir net mesti nuorūkas tiesiai sau po kojomis. Jokių peleninių. Gal ir logiška, nes padavėjai vos spėja lakstyti su bokalais, kas būtų, jei dar tektų ir pelenines keisti.

Galimybė užsidirbti
„Elkis taip, kad netrukdytum kaimynui, ir niekas tau neturės pastabų“, – VŽ pasakojo užkalbintas Markas, jau 15 metų „Oktoberfest“ dirbantis apsaugininku. Jis – profesionalus virėjas, tačiau kasmet per alaus šventę išeina atostogų ir pakeičia specialybę. Į nekorektišką klausimą, kiek vidutiniškai apsaugininkai šventėje uždirba, Markas korektiškai nutyli.

Kristina, mūsų stalo padavėja, buvo atviresnė. „Už darbą „Oktoberfest“ gaunu 1 800 eurų. Bet svarbiausi čia arbatpinigiai. Per dieną mažiausiai jų gaunu 700 EUR, savaitgaliais – kone dvigubai. Taigi vidurkis – apie 1 000 EUR kasdien“, – neslepia miunchenietė.

Kristina spėja trumpai papasakoti ir savo gyvenimo istoriją. Alaus šventėje ji dirba19 metų. Palikta vyro, su maža dukra pašonėje, neturėdama darbo ji griebėsi galimybės užsidirbti „Oktoberfest“.

„Gauti pinigai pranoko lūkesčius. Dabar čia dirbu kasmet. Dažniausiai susirenka tas pats personalas, nes darbdaviai pirmenybę atiduoda tiems, ką jau pažįsta“, – atnešdama naują raundą alaus baigia pasakoti Kristina.

Pinigai nemaži, nors darbas pragariškas. Ir tik nuotraukose atrodo gražu, kai moteriškė vienu metu neša 10 ar net daugiau bokalų alaus.

Viso alaus neišgersi
Susižvalgome su kolege: gal kitąmet imti nemokamų atostogų ir važiuoti į Miuncheną padirbėti? Tuoj pat šią mintį vejame šalin: į padavėjas sunkiai prasimuši, konkurencija didelė ir tarp vietinių. Geriausiu atveju gautume darbą pardavinėti cigaretes, meduolius ar suvenyrinę atributiką vaikščiojant nuo vieno stalo prie kito ir murkdantis vos užmatomoje žmonių jūroje. Ne, geriau jau šventėje dalyvauti alaus gėrovų teisėmis. Ir kartu su tūkstantine minia dainuoti vokiškus šlagerius: nesvarbu, kad nemoki kalbos arba kad visai neturi klausos – tavo balsas darniai įsilies į bendrą šurmulį. Ir nepaliauti stebėtis BMW automobilius, patentinius vaistus ir daug puikių pramonės produktų sugebančiais pagaminti bavarais, kuriems, aiškiai matyti, labai smagu apsitaisyti liaudiškais rūbais ir trumpam tapti Alpių kaimo vaikais. O bavarės, pasipuošusios tautiniais drabužiais, tiesiog paneigia susiformavusį stereotipą, esą vokiečių moterys nėra labai gražios.

Apskritai „Oktoberfest“ pranyksta ribos tarp jauno ir seno, storo ir plono, išstypėlio ar mažučiuko. Visi čia gražūs, smagūs, linksmi, pagauti šventinės nuotaikos. Gal dėl to alaus?

Rasa Dževeckytė iš Miuncheno
„Verslo žinios“, 2006 10 06
Interneto archyvo nuotrauka
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>