Kitaip nei ant žemės (Vilnius)

Televizijos bokšto restoranas „Paukščių takas“ turi du kertinius privalumus – žvilgsnį kaustančią sostinės panoramą ir nepriekaištingą maistą. Tačiau juos atsveria sovietiniais laikais dvelkianti atmosfera, o norą pasigėrėti Vilniumi iš padebesių dažnam numuša įėjimo mokestis.

Pasikviesti partnerius ar kolegas papietauti į 165 m aukštį, atrodytų, viliojantis pasiūlymas. Ypač jį galėtų įvertinti užsieniečiai. Ne tik todėl, kad ne kasdien pasitaiko proga apžiūrėti Vilnių iš dar aukščiau nei paukščio skrydžio. Televizijos bokštas, kol pasieksite restoraną, suteiks nemokamą galimybę trumpam grįžti į sovietinius laikus.

Netikėtumai apačioje
Atvykę automobiliu, jį be vargo rasite kur pastatyti, nes priešais televizijos bokštą yra parkavimo aikštelė. Įėjus į pastatą prasideda nemalonioji dalis, ypač kenčiantiems nuo klaustrofobijos – kelias į restoraną, esantį arčiau dangaus, pirmiausia veda žemu ilgu koridoriumi, primenančiu bunkerį. Nors betonines sienas bandoma pagyvinti margaspalvių šviesų atspindžiais, tačiau vietomis apsilaupusios lubos nei grožio, nei smagumo neprideda.
Nereikėtų apsidžiaugti išvydus šviesą tunelio gale – netikėtumai kartu su ja nesibaigia. Buvom nemaloniai nustebinti, kai, priėję prie kasos (pasikėlimas į restoraną suaugusiam darbo dienomis kainuoja 12 Lt, o šventadieniais – 15 Lt), turėjome trypčioti laukdami, kol kasininkė baigs skaičiuoti banknotų krūvelę.

Tiesą sakant, laukėme dar ilgiau, nes ji, nekreipdama dėmesio į mus ir labai neskubėdama, ėmė skaičiuoti kitą pluoštelį pinigų. Ir tik baigusi „neatidėliotiną“ darbą (nors, be mūsų, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios ir pinigus tikriausiai būtų galima suskaičiuoti minute ar dviem vėliau) ji atplėšė mums bilietus.

Nors rūbininkė pasitiko maloniai, tačiau jos šypsena neatsvėrė betoninio fojė niūrumo, kur labiausiai į akis krito nevalyti stiklai senuose langų rėmuose.

Keistumai viršuje
Pasikėlus liftu pasitiko kur kas smagesnė aplinka. O įsitaisius prie staliuko ir įsijungus į „orbitos“, sukančios apžvalgos aikštelę palei panoraminius langus (viršuje jau švarius ir plastikinius) ritmą, net ir keliolikos minučių laukti, kol prieis padavėjas (juolab kad visame restorane tik keli staliukai buvo užimti) neprailgo.

Keistokai pasirodė, jog padavėjas porą kartų perklausė, ar tikrai norime papietauti. Bet dar labiau nustebino, tiksliau, sukėlė smagaus juoko, kai, atnešęs užsakytą sultinį su česnaku ir sūriu, paprašė... pauostyti sriubą ir įsitikinti, ar virėjai kartais nepamišo įdėti česnako. Ne, nepamiršo, ir sultinys iš tiesų buvo gardus.

Vis dėlto padavėjas, nepaisant mažų nesusipratimų, maloniai bendravo, galėjo papasakoti apie kiekvieną patiekalą ir negailėjo patarimų, ką pasirinkti iš meniu. Beje, jį galima rasti internete, o visus patiekalus, pristatomus virtualioje erdvėje, „Paukščio tako“ virėjai gali pagaminti.

Skanumai prie stalo
Restorano meniu netrumpas ir įdomus. Šaltieji patiekalai (5–15 Lt) intriguoja ir įvairumu, ir originalumu. Pavyzdžiui, siūloma pragauti firminio užkandžio „Skrydis“ – upinių vėžių uodegėlėmis įdarytų vištų sparnelių. Neapsirikome užsisakę „Fenikso kiaušinių“, pristatomų kaip „neregėtas užkandis“ – patiekalas ir įdomus (įdaryti kiaušiniai patiekiami lukštuose), ir skanus, pagardintas skrebučiais ir šviežių salotų lapais.

Nepavylė ir pagrindiniai patiekalai. Prie sterko su midijomis ir „velnišku“ padažu (19 Lt) puikiai derėjo traškūs nepervirti brokoliai su mažomis morkytėmis ir bulvių kroketai. Ypač maloniai nustebino kepsnys „Medžiotojo paguoda“ – natūralus kiaulienos karbonadas buvo minkštas, sultingas, o baravykų padažas, kurio nepagailėta, dar labiau sustiprino skonio sodrumą. Nors po pietų jautėmės sotūs, tačiau neatsispyrėme pagundai paskanauti restorane gaminamų ledų (4 Lt).

Alkoholio kaina restorane ne pati mažiausia, bet ir nebauginanti: pilstomojo alaus puslitris kainuoja 5 Lt, taurelė degtinės 3–8 Lt, viskio 5–22 Lt, taurė vyno – 6–24 Lt.

„Paukščių take“ laikas neprailgsta (žinoma, jei sniegas ar rūkas netrukdo gėrėtis kažkur žemai likusio Vilniaus panorama). Maistas skanus ir įdomus, kainos būtų pakenčiamos, tačiau jas kilsteli įėjimo mokestis. Aplinka verslo pietums nėra ideali (akustika ypač didelė – tuo įsitikome, kai už kelių staliukų prisėdo jaunimo kompanija), tačiau gana originali.

P.S. Jau išeinant žvilgsnis užkliuvo už vienišos šiukšlinės – aprūdijusios, aplūžusios, negražios – prie laukujų durų skaičiuojančia tikrai ne vieną dešimtmetį. Ir nejučiomis kilo viltis: gal danguje tikrai geriau negu žemėje?

Rasa Dževeckytė
Meniu.lt archyvo nuotr.
„VŽ Savaitgalio“ informacija