Kelionė į Papua - savaitė akmens amžiuje

Keliautojui ir gidui Aurelijui Kinui paprasčiau išvardinti žemynus, kuriuose jis dar nebuvo - Australijoje. Daugelyje dižiųjų Europos miestų jis orientuojasi geriau, nei Vilniuje.

A.Kino kelionės po pasaulį prasidėjo daugiau nei prieš 10 metų. Keliauti jis pradėjo kaip turistinio autobuso vairuotojas. Po kurio laiko vyras nusprendė, kad gali ir daugiau, tad pradėjo ir vairuoti autobusą, ir „gidauti“. Dar iki šių metų per metus 9 mėnesius jis praleisdavo kelionės,
3 mėnesius - Lietuvoje.

Jis buvo vienas pirmųjų, vykęs su turistų grupe į karo nusiaubtą Kroatiją. Į Londoną jam ne kartą teko vežti turistais apsimetusius būsimus emigrantus iš Lietuvos - išvažiuodavo 40-60 žmonių grupė, o grįždavo vos 5-10.

Pastaruoju metu A.Kiną patraukė mažiausiai civilizacijos paliestos pasaulio šalys. Tad spalio mėnesį išsipildė didžiausia jo svajonė - su grupe draugų savaitę jis praleido tarp papuasų - Papua, dar ne taip seniai daugeliui žinotos Naujosios Gvinėjos pavadinimu.

Patekti - tik su leidimais
Pasak A.Kino, patekti į Papua, priklausančią Indonezijai, nėra paprasta - reikia turėti specialų leidimą. Be to, į Papua galima nuvykti tik užmezgus ryšius su vietine kelionių kompanija, kurių yra tokiuose miestuose kaip Bali arba Džakarta.

„Džakartoje susiradome kompaniją, kuri galėtų parūpinti vietinį vadovą ir pasirūpinti mūsų kelionės programa, - pasakoja A.Kinas. - Ji surado žmogų, kuris buvo mūsų gidas. Jis - vietinio Papua parlamento narys, vienas iš nedaugelio šalies gyventojų, kuris kalbėjo angliškai, nes baigęs universitetą Džeipure“.

Žmogų, tapusį lietuvių gidu, pažinojo ir vietiniai Papua gyventojai - jie žino, kad jis yra vyriausybės narys, todėl yra „didelis žmogus“. Tad vietiniai papuasai lankstosi prieš jį, sveikinasi.

Tiesa, kaip pasakojo A.Kinas, Papua gyventojų sveikinimosi būdai ypatingi, pagal pasisveikinimą galima nuspėti, kuris jų iš kokios genties. Vieni sveikinasi rankų paspaudimu, kiti - žandų susilietimais, treti - rankos apglėbimu: kuo daugiau rankos apglėbi, tuo daugiau žmogų gerbi. Vienos Dani genties pasisveikinimas - tarsi žaidimas: įkiša sulenktus pirštus tarp tavo pirštų ir kuo stipriau suspaudi bei kuo stipresnis garsas ištraukiant pasigirsta, tuo stipresnis pasisveikinimas.

Mėgina įdiegti civilizacijos
„Pragyventi Papua svetimšaliams nėra paprasta - teko miegoti ant grindų, miegmaišiuose, - pasakojo A.Kinas. - Einant iš genties į gentį dvi naktis miegojome bažnytėlėse, pasitiesę miegmaišius prie altoriaus“.

Pasak keliautojo, vietiniai ten - tikrų tikriausi pagonys. Jie dievina akmenis, ugnį, gamtos reiškinius. Tačiau vyriausybė toje šalyje nori įvesti tam tikrą religinę tvarką, tad kai kuriuose arčiau civilizacijos centrų gyvenančiose gentyse, didesniuose kaimeliuose pastatė bažnytėles,
skyrė šventikus. Tie pastatai - moderniausi visame kaime, su langais, grindimis, stogu. Tačiau vietiniams tai tiesiog susirinkimų vieta, kur vietiniai ateina pabendrauti.

Kai kuriuose kaimeliuose gyvena vyriausybės siųsti mokytojai. Tokie žmonės per mėnesį uždirba apie 20 dolerių. Panaši situacija ir su medikais.

„Vyriausybė vietiniams gyventojams stengiasi įdiegti civilizacijos, mokslo. Tačiau jie visi kalba savo genties kalba ir nekalba valstybine - indoneziečių, - teigia A.Kinas. - Be to, vietinės gentys, jei tarp jų atstumas didesnis nei 20 km, nelabai susišneka net tarpusavyje - labai
skiriasi kalbos“.

Arčiau civilizacijos centrų, į didesnius kaimus Vyriausybė privaloma tvarka siunčia mokytojus. Jei žmogus baigė universitetą Džakartoje ar kur kitur, ir nori, kad juo rūpintųsi Vyriausybė, jį siunčia 2 ar 3 metams į provinciją - į Papua gentis, kur jis turi gyventi pagal vietinius papročius, gal būt net veda ar išteka ir įsilieja į vietinių gyvenimą. Ten jis gauna atlyginimą iš Vyriausybės ir tik po kelerių metų gali ieškotis geresnės darbo vietos civilizuotose vietose. Jei atisako vykti ten, kur jį paskyrė, Vyriausybė jo ateitimi nebesirūpina.

„Kiekvienos genties, kaip ir kiekvieno žmogaus, charakteris ir elgesys ten skirtingi - vieni teigiamai žiūri į baltuosius, kiti traukiasi tau iš kelio, nes baltasis - atvykėlis, atnešantis ligas, - teigia A.Kinas. - Pakanka pas papuasus nuvažiuoti sergant gripu, nusičiaudėti, ir gali
atsitikti taip, kad išmirs visa gentis, nes jokios medicinos pagalbos ten nėra. Ten didelis gimstamumas ir didelis mirštamumas. Vidutinis žmogaus amžius - 25-30 metų. Teko girdėti, kad ilgiausiai žmogus yra išgyvenęs 65 metus - jis ten laikomas ilgaamžiu“.

Gyvenimas akmens amžiuje
Papua, pasak A.Kino, - laukinis kraštas. Žmonės ten gyvena pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje.

Daugiausia laiko Lietuvių grupė praleido teritorijoje, kur gyvena Dani gentis. Žmonės ten neskaičiuoja metų - net nežino kiek kam jų yra. Gyvena atskirai vyrai, atskirai moterys, nors nesvarbu, kad jie susituokę. Vyrai gyvena savo nameliuose, moterys - po 4-5 viename namelyje kartu su kiaulėmis.

„Tokios tradicijos, - sako A.Kinas. - Kiaulė yra vyro turtas, už jas, grubiai sakant, „perkamos“ moterys - jei vyras neturi kiaulių, jis moters į žmonas negaus. Moterų vyras gali turėti tiek, kiek pajėgus turėti kiaulių. Viena moteris prilyginama 5-6 kiaulėms“.

Vietiniai Papua gyventojai iš esmės vaikšto nuogi. Moterys prisidengę tik sijonėliais iš augalų. Jei sijonėlis žemiau kelių - moteris yra netekėjusi, jei aukščiau kelių - ištekėjusi.

Vienintelis vyrų „rūbas“ - ant penio uždėtas holimas. Tai iš augalo padaryta tūta, kuri užmaunama ant penio, pakeliama aukštyn ir pririšama. Tai vaisingumo simbolis, kuris atlieka ir dar vieną labai svarbią funkciją - apsaugo vyro pasididžiavimą nuo moters akių.

Tiesa, civilizacija ten jau šiek tiek palietusi ir pačius vietinius - jaunimas vėsesniu oru jau apsirengia ir kažkokį rūbą. Tačiau per visas šventes vietiniai vaikšto tik nuogi ir basi.

Ten galima pamatyti, kas yra akmens amžius. Elektros Papua genčių gyvenvietėse nėra. Jų kauptukai - medinė lazda, prie kurios pririštas gabalas akmens. Medžioja su lankais, jokių šaunamųjų ginklų nei matė, nei žino. Ugnį įžiebia be jokių degtukų ar žiebtuvėlių ir padaro tai labai greitai.

„Valgo jie labai skurdų maistą ir dažnam iš mūsų kilo klausimas kodėl jie, gyvendami bendruomenėje, negali turėti kažkokio ūkio, kažką bendrai auginti, - sakė A.Kinas. - Mums paaiškino, kad jie nesiekia prabangaus gyvenimo - visiškai pakanka to, ką turi. Kiekvieną dieną jie valgo augalus, šakniavaisius, kuriuos vadina bulvėmis, ir kurių turi apie 18 skirtingų rūšių“.

Lietuviai į Papua vežėsi pieštukų, sąsiuvinių, saldainių, balionų. Vietiniai vaikai visa tai matė pirmą kartą, nežinojo, ką su jais daryti. Žaislų jie neturi - žaidžia su vabzdžiais, kurie yra „lėktuvai“, vabalais, kuriems nutraukia sparnus ir taip „pasigamina“ gyvą mašinėlę. Suaugusieji vaikams padaro nedidelius lankus, kad šie galėtų žaisti medžioklę. Suaugusiems neįkainojamas dalykas - metalas, nes jie nemoka patys jo apdirbti.

Gyvena ir žmogėdros
Papua gyvenančios gentys viena į kitą žiūri atsargiai, saugo savo teritoriją. Kartais tarp genčių įvyksta karai - dažniausiai dėl kiaulių arba dėl moterų.

„Gyvena čia ir gentys, kurios valgo žmonės: Kurima ir Korovai gentys, - sakė A.Kinas. - Manau, kitos kelionės metu pavasarį gal pavyks jas aplankyti. Jie ypatingi ne tik tuo, kad yra kanibalai, bet ir tuo, kad savo namus susirenčia medžių viršūnėse, 30-40 m aukštyje. Iš vietinių teko girdėti, kad tų genčių teritorijose dingsta žmonės. Tačiau dažniausiai dingsta priešai - kitos genties atstovai. Tiesiog kanibalai valgo žmones ne dėl to, kad jie neturi ką valgyti ar trokšta žmogienos. Tai savotiškas ritualas - jie suvalgo priešą, kad įgautų jo stipriąsias savybes, kurias vėliau galės panaudoti saugodami savo gentį nuo priešų“.

Oficialiai teigiama, kad neseniai dingo du belgai, kurie patraukė į kraštą, kur gyvena šios gentys, todėl Vyriausybė į tokius užmojus žiūri labai atsargiai, nerekomenduoja vykti į tas vietoves.

„Ten ypatingas mikroklimatas, teisės, kaip juridinio dalyko, nėra - ten savi įstatymai. Tu juos pažeisi ir vietiniai nubaus tave pagal savo įstatymus, kaip sakoma, net vardo nepaklausę“, - sakė A.Kinas.

Aida Valinskienė
Asmeninio albumo nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija