Kauno „Avilys“ tebetraukia lankytojus (Kaunas)

Kauno restoranas „Avilys“, įsikūręs senamiestyje, tebėra vienas žinomiausių ir lankomiausių miesto restoranų nepaisant, kad konkurentų daugėja, o kiti kuriasi ir visai greta.

Šis Kauno restoranas jau ne pirmi metai pretenduoja į miesto restoranų elitą. Ne veltui čia pietavo tokios garsenybės kaip Dalai Lama, Jevgenijus Primakovas, Mišelis Platini ir kiti. Tiesa, konkurencija aršėja – visai šalia atsidarė kitas, į ne menkesnį lygį pretenduojantis, restoranas – „Senieji rūsiai“.

Be to, „Avilio“ šeimininkai atidarė restoraną ir Vilniuje, tad Kauno restorane jo savininko jau neišvysi nuolat kalbinančio savo svečius, kaip tai būdavo prieš kelerius metus. Ekspertai sako, kad restorano savininkui taip elgtis rizikinga: restoranas gerai veikia tada, kai jame nuolat būna jo šeimininkas arba kai restoranas tampa grandies dalimi su griežtomis taisyklėmis. Vis dėlto kalbant apie kauniškį „Avilį“ reikia pridurti: kol kas aptarnavimas nesuprastėjo.

Dalai Lama pabūgo
Privažiuoti prie „Avilio“ nėra labai patogu. Atsiremiate į pėsčiųjų zoną – Vilniaus gatvę. Ten esama šiek tiek vietos pasistatyti automobiliams, stovėjimas čia nemokamas. Bet turėkite omenyje, kad tą patį gatvelės plotą užima ir „Senųjų rūsių“ lankytojai, ir šiaip į senamiestį atvažiavę žmonės. Net sekmadienį laisvų vietų arti restorano nedaug, o darbo dieną automobilį, ko gero, reikėtų statyti Karaliaus Mindaugo prospekte. Turint omenyje, kad šis nemokamo stovėjimo prospektas liko pagrindinė automobilių stovėjimo vieta miesto centre ir senamiestyje, moraliai pasiruoškite šimto ar kelių šimtų metrų kelionei iki restorano pėsčiomis. Jei pasiseks geriau, galėsite džiaugtis. Iš Vilniaus gatvės, pagrindinės Kauno senamiesčio arterijos, pro stiklines duris niurktelėsite tiesiai į XVIII amžiaus pastato rūsį. Sako, kad Dalai Lama dėl religinių sumetimų atsisakė pietauti po žeme ir paprašė perkelti pietus į virš žemės paviršiaus esančią patalpą. Bet tiems, kurių nevaržo religiniai įsitikinimai, rūsys turėtų patikti. Senovinio rūsio interjeras neperkrautas – jį saikingai puošia E. Frėjaus, kalvystės meistro, darbai. Prie baro – įspūdinga bokalų kolekcija, kuri, teigiama, atnaujinama kas keli mėnesiai.

Jeigu „Avilyje“ tikitės rasti ramybės oazę, nusivilsite. Net sekmadienio popietę, kai ir šiaip tuščias Kauno senamiestis atrodo beveik išmiręs, čia užimta beveik pusė staliukų. Salės čia dvi, jei didesnioji ir arčiau įėjimo esanti pasirodytų jau pernelyg pilna, galite pasukti į mažesniąją. Bet nesate vienintelis trokštantis ramybės – jeigu norėsite pasikalbėti konfidencialiai, darbo dieną gali ir nepavykti to padaryti.

Medaus – daug
Nepaisant to, kad mūsų apsilankymo metu „Avilyje“ buvo gana daug žmonių, valgiaraščio reikėjo laukti vos kelias minutes, vėliau greitai vienas kitą keitė ir patiekalai. Valgiaraštis gausus – pagrindinių patiekalų beveik trys dešimtys. Daug kur jaučiamas originalus medaus prieskonis – be medaus alaus, esama čia ir kiaulienos kepsnio su medumi (14 Lt) ir medaus daugelyje kitų patiekalų.

Neišvengėme medaus ir mes – salotos su pelėsiniu sūriu, graikiniais riešutais bei vyno ir medaus padažu (9 Lt). Originalus saldžių, gaivių ir sūrių skonių derinys gana gerai subalansuotas – medaus padažo ne per daug. Firminės „Avilio“ salotos (15 Lt) – kepta šamo filė su krevetėmis, žaliojo sviesto padažu, daržovėmis – nors ir be medaus, bet originalus, kituose panašaus lygio Kauno restoranuose nematytas patiekalas. Brangiausias restorano patiekalas – marinuoto ungurio kepsnys (39 Lt) ir didžiausias kepsnys (300 g sveriantis jautienos didkepsnis, 34 Lt) liko neišbandyti – vienam iš jų reikia nusiteikimo, kitam – labai talpaus ir sveiko skrandžio. Partneris pasirinko veršieną, keptą ant grotelių, su laukinių ryžių garnyru bei gervuogių padažu (21 Lt), jūsų nuolankus tarnas – marinuotos jautienos kepsnį (21 Lt). Marinuota jautiena nebūtų marinuota – jai įpjauti tikrai nereikia tiek pastangų, kiek įprastiniam jautienos kepsniui. Partnerio teigimu, iš to, kaip pjaunasi veršiena, matyti, kad kepsnys ne iš šaldiklyje buvusios mėsos. Abu kepsniai be priekaištų tiek kulinariniu, tiek serviravimo požiūriu.

Ateina eilė desertams. Trintų spanguolių desertas su ledais (7 Lt) tikrai neatrodo per didelis krūvis skrandžiui po sočių pietų, gaivus ir gervuogių uogų kokteilis (7 Lt).

Alus, ir ne tik
Kauno „Avilys“ buvo bene pirmasis restoranas Lietuvoje, kuris pasiūlė lankytojams stebėti alaus gamybos procesą. Čia lankytojams siūlomas originalus „gyvas“ dviejų rūšių alus. Viena iš tų rūšių – retai sutinkamas medaus. 0,5 litro šio gėrimo, kainuojančio 6 Lt, ir yra vienas iš pagrindinių masalų, viliojančių čionai lankytojus – kaip muses prie medaus.

Aišku, į „Avilį“ visi pirmiausia ateina originalaus alaus – gyvo, nefiltruoto, daryto, kaip teigiama, iš natūralių produktų. Alaus pasirinkimas visada yra skonio dalykas, bet mums medaus alaus skonis pasirodė originalesnis – „Avilio“ šviesusis lyg ir šiek tiek „kaip visi“.

Jeigu vis dėlto įsinorėsite vyno, „Avilio“ valgiaraštis šia prasme nėra Kauno rekordininkas. Bet galite pavaišinti svečią „Antinori Solaia Toscana IGT“ (490 Lt už 750 ml butelį) arba taure „Chateau la Drolou Corbieres AC“ (55 Lt už butelį ar 11 Lt už 100 ml taurę) – nelygu svečias. Pabandėme pastarojo vyno ir nutarėme, kad tai geras pasirinkimas intensyvesnio skonio tamsaus, prie kepsnio gertino vyno mėgėjams.

Šampanas „Avilyje“ – kaip ir visur Kaune – „Moet Chandon Brut Imperial“ (249 Lt už 750 ml butelį), 40 ml „Henessy X.O.“ brendžio kainuoja 69 Lt, o tiek pat „Alitos“ analogo – 5 Lt.

Daugiau apie restoraną>>


Vytautas Gaižauskas
„Verslo žinios“, 2006 01 27
Meniu.lt archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>