Miesto savivaldybės administracijos skelbto Alytaus miesto aplinkos tvarkymo konkurso-apžiūros vertinimo komisija A.Jonyno gatvėje esančio baro „Kibininė“ savininkę Zitą Berčiūnienę jau pernai ketino paskatinti už iš esmės pakeistą šios įstaigos aplinką. Tąkart ponia Zita pati pageidavo būti neskatinama, nes visų užmojų dar nebuvo įvykdžiusi. Šiandien, tvirtindama, kad turbūt kurs visą gyvenimą, Z.Berčiūnienė sutiko pakalbėti, kaip šį žemės lopinėlį sumanė paversti grožio salele, kurioje žmonės iš tiesų gerai jaustųsi.
Visuomet svajojo apie savo verslą
„Turbūt esu barmenė nuo gimimo. Dirbau „Dzūkijos“ kavinėje, baruose „7 laipteliai“, „Monopolis“. Ir net tuomet, kai apie privačias įstaigas nebuvo nė užuominų, aš svajojau turėti jaukią savo šeimos užeigėlę. Atsiradus galimybei pastatus privatizuoti, ketinau įsigyti „Monopolį“ - nepavyko. Žvalgiausi ir į kitus barus, bet vis ne tai. Kai kooperatinės bendrovės „Alytaus prekyba“ valdybos pirmininkas Vilius Gavelis pasiūlė „Kibininę“, nedvejodama ją išsinuomojau, vėliau nusipirkau“,- užeigėlės įsigijimo istoriją pasakoja individualiosios įmonės baro „Kibininė“ savininkė Z.Berčiūnienė.
Verslininkę pirmas įspūdis suglumino ir... paskatino savaip išgražinti palankioje aplinkoje pastatytą statinuką.
„Iki šiandien regiu štai čia stovėjusį aptriušusį stalą, o ant jo - skardinę konservų dėžutę, prikrėstą pelenų bei nuorūkų, būrelį klientų išblukusiomis akimis. Nuo stalų ir pradėjau keisti barą“,- teigia ponia Zita.
Į darbą kibo ir sūnus Tomas, dabar Kauno technologijos universiteto studentas. Bet svarbiausia, pasak pašnekovės, kad pradėdama verslą sulaukė artimų žmonių moralinio palaikymo ir paskatinimo.
„Vyriausias mano brolis Algis vis kartojo: „Zita, tau labai reikia savo verslo“. Rizikuoti patarė ir garbaus amžiaus tėveliai. Jiems net norėjosi, kad mažytę užeigą įkurčiau prie savo tėviškės Geištarukų kaime",- prisimena Z. Berčiūnienė.
Baro teritoriją puošia gėlės, akmenys ir senoviniai rakandai
„Aš nenoriu baro aplinkos paversti reklaminio žurnalo paveiksliuku, tik siekiu, kad žmonės čia gerai jaustųsi, ateitų papietauti su šeimomis. Man malonu girdėti lankytojus sakant: "Tu įnešei jaukumo visai gatvei“,- patenkintų klientų pagyrimus persako pašnekovė.
Ji visuomet mėgo antikvarines brangenybes, senovinius buities rakandus. Tų senienų Zita jau sukaupė begalę, nes, sužinoję jos pomėgį, ir pažįstami, ir visiškai nematyti žmonės prašė iš jų nupirkti daug įvairių sendaikčių.
Gal ne visi jie rado savo vietas baro teritorijoje, bet valdų šeimininkė vis dar ieško puošybos savitumo.
„Jei finansiškai stipri būčiau, nugriaučiau viską iki pamatų ir suręsčiau naujus statinius. Turimas pastatas jau labai senas, tai vieną, tai kitą jo šoną tenka nuolat remontuoti. Kartais ir mane pačią išgąsdina didžiuliai sumanymo mastai. Gerai, kad šis jausmas neretai ir nurimsta. Tokia esu, į kiekvieną darbą mėgstu įdėti kitoniškumo ir jį atlieku su ugnele. Kitaip bet kokie užmojai būtų nieko verti“,- filosofuoja Z.Berčiūnienė.
Į barą - lyg į muziejų
Ponia Zita pasidžiaugia ir mažais, ir suaugusiais savo klientais. Šiandien „Kibininė“- jau seniai nebe ta skylė, prie kurios mėgo būriuotis pigaus alaus mėgėjai. Prastos reputacijos žmonės, pasak baro lankytojų, į išpuoselėtą teritoriją dabar net nedrįsta žengti.
„Pradžioje, kai patalpas dar tik nuomojau, dažnai reikėjo kviesti policiją, kad padėtų sutramdyti buvusius nuolatinius baro lankytojus. Visgi mano tvarką - geriau vienas tvarkingas lankytojas negu dešimt šūkaujančių - šie greitai perprato ir nustojo eiti. Sumažėjo ir vagysčių. Atsimenu, pradžioje net 8 vežimo ratus išnešė, gėles išvartė, dabar dieną naktį šimtas įvairių senovinių rakandų teritorijoje stovi, jų ilgapirščiai nedrįsta glemžtis. Išvada būtų tokia - tvarka ir grožis turi savo jėgą“,- mano „Kibininės“ savininkė.
Jauni sutuoktiniai, su atžalomis atėję papietauti, kalbėjo, kad sūneliai labai mėgsta šią vietą, muziejumi vadina: „Mes nesugebėjome vaikams išsaugoti savo senelių buities rakandų. Čia atėję papietauti vaikams parodome kokioje sposkoje jų prosenelės sviestą mušdavo, kuo arklius šukuodavo, į kokias pintines sūrius, lašinius ar dešras dėdavo“.
Vakarais susikaupia maldai
„Kai į „Kibininę“ užsuka keliauninkų iš Žemaitijos ar Aukštaitijos, ir mes su virėja Onute Jacevičiene stengiamės kalbėti tarmiškai. Juk tokiame dzūkiškame kolorite be didelių pastangų byra ir dzūkiški žodžiai“,- tikina Z.Berčiūnienė, kuriai galvoje vis kirba mintis atgaivinti nacionalinę virtuvę.
Tačiau dabar, kol dar labai dažnai klientus tenka aptarnauti pačiai, imtis pertvarkų ne laikas.
Nors siūlymų buvo, Zita nesusiviliojo net kelių partijų raginimais stoti į jų gretas. „Kam savo gyvenimą daryti sunkesnį?“ - klausia ji ir priduria, jog kiekviena diena yra tokia, kiek energijos į ją įdedi. Kol kas Z.Berčiūnienė neturi laiko ir iš mamytės, Jadvygos Paršeliūnienės, paveldėtam pomėgiui - saviveiklai. Tačiau vakarinei maldai visuomet susikaupianti. „Taip buvau mokoma tėvelių“,- sako skanius kibinus kepančio baro savininkė Z.Berčiūnienė ir to visai nesigėdija.
Daugiau apie kavinę>>
Aldona Kudzienė
„Alytaus naujienos“ informacija
