Įkalinti Himalajų papėdėje

Ir jei ne lietuviškas sumanumas bei Indijos valdininkų silpnybės, kurios, beje, labai panašios į lietuviškąsias, nežinia, kuo būtų pasibaigusi ši egzotiška išvyka.

Ričardas Keliuotis, istorijos mokslų daktaras, sako, kad dabar jau drąsiai galėtų prisipažinti sergantis kelionių karštlige.

„Kol buvau jaunesnis, kelionės buvo neplanuotos, atsitiktinės“, – pasakoja ne vieną Rytų šalį aplankęs istorikas. Anot jo, studijuojant labiausiai domino seniausių civilizacijų šalys - Egiptas, Mesopotamija, Indija, Kinija, Meksika.

Dabar, atsiradus galimybei keliauti, Keliuočių šeimyna kasmet kraunasi lagaminus ir traukia į nuo studijų laikų išsvajotus kraštus.

Indijos nesuplanuosi
Ponas Keliuotis pasakoja, kad, skirtingai nuo pernai metais aplankyto Egipto, šiemet kelionė į Indiją buvo planuojama daug kruopščiau.

„Egiptas man buvo suprantamas, nes šioje šalyje rašiau diplominį darbą. O Indijai reikėjo labiau pasirengti“, - tikina p. Keliuotis. Dabar, jau po kelionės, jis tvirtina, kad ši šalis tokia daugialypė, jog apie ją papasakoti „vienu prisėdimu“ neįmanoma: viena neišsemiama tema būtų apie žmonės, kita - apie religiją, dar kita - apie indų gyvenimo būdą, filosofiją ir t. t.
Pašnekovas prisipažįsta, jog šios kelionės metu bandęs „apžioti per daug“ - per trumpą laiką pamatyti visą šalį, tačiau tai - neįmanoma. Keliuočiai Lietuvoje suplanavo nuskristi į Indiją, vėliau į Nepalą, užmesti akį į Himalajus, o grįžtant užsukti į Pakistaną.

„Tai per didelis kąsnis, kuriuo aš ir paspringau“, - šypsosi p. Keliuotis.

Pirmieji po 15 metų
Ponas Keliuotis pasakoja, kad draugai, išgirdę apie planuojamą kelionę į Indiją, bandė atkalbėti, – juk nuo pernai per Kalėdas praūžusio cunamio buvo praėjęs vos mėnuo, o žiniasklaida nuolat gąsdino „tuoj tuoj“ prasidėsiančiomis ligų epidemijomis. Keliauninkai ir save, ir kitus ramino, jog Šiaurės Indijoje, kur buvo suplanavę važiuoti, gamtos kataklizmų nebūna, o klimatas panašus į Lietuvos.

„Vos nusileidę Indijos sostinėje Delyje, sužinojome, kad mūsų planus jau pakoregavo Nepalo karalius, šių metų pradžioje atleidęs vyriausybę ir įvedęs nepaprastąją padėtį. Taip "nuplaukė" galimybė pamatyti Everestą“, - pasakoja p. Keliuotis. Nepamatyti išsvajotų Himalajų užkietėjęs keliautojas negalėjo, tad nusprendė keliauti į Indijos Azad Džamo ir Kašmyro (Azad Jamu and Kashmir) šiaurę ir iš kitos pusės pasižiūrėti į kalnyną.

Toks noras nustebino kelionių agentūros darbuotojus, mat nuo 1990 m. į Šrinagarą (Srinagar), vieną iš Kašmyro miestų Himalajų papėdėje, žiemos metu nebuvo užsukusi nė viena turistų grupė.

Smilkstanti papilvė
„Nusileidę Šrinagare pasijutome kaip Lietuvoje - 4 laipsniai šilumos, lynojo“, - prisimena p. Keliuotis. Kas kelis metrus stovėjo kareiviai, mat šioje vietovėje tarp Indijos ir kaimyninio Pakistano nuolat kyla kariniai konfliktai.

Pirmas įspūdis buvo gana nykus - pilkas miestas pilnas dykinėjančių pilkai apsirengusių žmonių. Labiausiai, stebisi p. Keliuotis, šokiravo tai, jog visi sutikti vyrai buvo labai pilvoti. Vėliau paaiškėjo, jog po apsiaustais jie nešioja pintus krepšius, kurių dugnas išklotas moliu, o juose - žaižaruojančios anglys. Tokiu originaliu būdu kašmyriečiai saugosi nuo šalčio.

„Galiu drąsiai teigti, jog tai – tikras kašmyriečių išradimas. Jokiame kitame krašte tokių dalykų nesu matęs", - stebėjosi p. Keliuotis. „Važiuojant viešbučio link stebėjausi, jog nematau nei vieno kalno, nei vienos kalvelės, nors, mano geografinėmis žiniomis, mes buvome prie pat Himalajų“, - pasakoja p. Keliuotis. Kai keliauninkai pagaliau pamatė kalnyną, vaizdas, anot
pašnekovo, juos nuvylė: tvyrojo rūkas ir buvo matyti tik kalnų prieigos.

Buvo planuota, jog keliautojai apsistos viešbutyje ant vandens, tačiau jie buvo apgyvendinti vasaros sezonui pritaikytuose gyvenamuosiuose laivuose, vadinamuose šikaromis.

„Maloniai nustebome pamatę, kur gyvensime. Laive – du didžiuliai salonai, keturi miegamieji, turistams pritaikytos normalios vonios, dušai ir tualetai. Viskas iki menkiausių smulkmenų išraižyta medžio raižiniais“, - pasakoja p. Keliuotis.

Išradingi kašmyriečiai kiekviename kambaryje pastatė po mažą kūrenamą krosnelę,
tad šilumos netrūko.

Pramoga – derybos
Kalbos apie kelis atvykėlius Šrinagare, dydžiu prilygstančiam Kėdainiams, pasklido greitai. Prekeiviai ir amatininkai šešis turistus iš Lietuvos pradėjo atakuoti šiems dar nespėjus išsikrauti lagaminų.

„Sustoję į eilę amatininkai po vieną lipdavo į mūsų laivą. Vienas pažerdavo ant grindų didžiulius krepšius sidabro ir aukso dirbinių - jausmas sunkiai suvokiamas, tačiau labai malonus“, - šypsosi p. Keliuotis. Kiti siūlydavo kašmyro kilimų, treti - šilko. Anot p. Keliuočio, „Lietuvoje parduodami kašmyro šalikai ar skaros nieko bendra neturi su originaliais kašmyriečių gaminiais“.

„Kilimas audžiamas apie 3 metus, šaliką dvi moterys siuvinėja 3 mėnesius. Už du rankų darbo šalius, siuvinėtus aukso siūlais, prašė 120 USD, vėliau nusiderėjome iki 30 USD. Tas pats su šilku - pradedi nuo 50 USD, baigi 5 USD už šilkines rankų darbo skaras“, - įspūdžiais dalijasi keliautojas. Anot jo, kašmyriečiams derybos – pramoga.

„Jie labai gerbia besiderančius žmones ir mielai tokiems nuleidžia kainą“, - pasakoja p. Keliuotis.

Įkliuvę drakono dantyse
Iš Šrinagaro keliauninkai vyko į Gumurgą, ketindami apžiūrėti vieną gražiausių ir didžiausių tarpeklių Himalajuose.

Atvykus prie tarpeklio stoviniavo apie 50 vedlių, kurie, pasak, p. Keliuočio, elgėsi labai įtartinai - nepuolė siūlyti paslaugų. Kai pagaliau lietuviai prikalbino vieną iš vedlių vesti juos į tarpeklį, jų dėmesį patraukė kastuvu kažką įnirtingai bandantis atkasti kašmyrietis. Keliautojai netruko suprasti, kad darbštuolis bando atkasti savo namą - iš po žemių pasirodė kaminas. Vėliau
paaiškėjo, jog namą užklojo galinga nuošliauža.

„Abejones dėl „ekskursijos“ į tarpeklį sustiprino pradėję kristi sniego kąsniai, dydžio sulig vyrišku kumščiu. Vietiniai tokį sniegą vadina drakono dantimis“, - pasakoja p. Keliuotis.
Vėliau keliautojai sužinojo, kad Gumurge dėl gausiai iškritusio sniego žuvo Indijos snieglentininkų rinktinė, dingo kelios alpinistų grupės.

Atėjo išvykimo iš Kašmyro diena. Oro uoste paaiškėjo, jog visas tris dienas, kol keliauninkai grožėjosi vietos juvelyrika ir šilkais, dėl gausių kritulių nepakilo nė vienas lėktuvas. Tačiau lietuvių apie tai niekas neinformavo - matyt, nenorėjo gąsdinti. Per parą čia prisnigdavo po metrą sniego. Tai buvo pirmoji, tačiau ne paskutinė staigmena, su kuria susidūrė turistai.
„Indijoje labai įdomios taisyklės: jei reisas neįvyksta ar atidedamas, į artimiausią skrydį turimi bilietai nebegalioja“, - stebėjosi p. Keliuotis.Keliautojus paguodė tik tai, jog oro linijų bendrovė parūpino viešbutį, tačiau sumokėjo tik už vieną parą. Kitas tris dienas Himalajų papėdėje įkalinti turistai už viešbutį mokėjo iš savo kišenės, apie 1.500 USD.

Valdininkas ir Indijoje valdininkas
Kai po kelių dienų košmaro užsnigtame mieste gidas pranešė, jog kitos dienos vakare vienas lėktuvas skrenda į Delį, lietuviai netvėrė džiaugsmu.

„Važiuojant į oro uostą automobilį sustabdė kareiviai. Likusius du kilometrus iki oro uosto teko bėgti. Juokas menkas, nes su savim vilkome ir visus lagaminus“, - šypsosi p. Keliuotis. Pasiekus „finišą“ - oro uostą paaiškėjo, kad lėktuvas „tiesiog neatskrido“. Nors iš Delio skambinę agentūros atstovai nuolat kėlė triukšmą dėl 6 turistų, užstrigusių Kašmyre, vietiniams valdininkams tai buvo nė motais, mat pagal juos, kiekviename krašte - savos taisyklės.

„Tai ir pakišo neoriginalią, tačiau naudingą mintį. Nusižiūrėję bagažo skyriaus viršininką, pasiūlėme jam pinigų, jei jis išskraidins mus iš Šrinagaro“, - pasakoja p. Keliuotis.

Valdininkai, anot p. Keliuočio, kaip ir visur - „dirba savo darbą“. „Bagažo vyrukas“ pasiūlė jiems atvykti rytoj.

Kitos dienos rytą oro uoste regėtą vaizdą pašnekovas palygino su 1941-ųjų vaizdu Minsko geležinkelio stotyje:žmonių tūkstančiai, eilės ilgiausios. Lietuviams bestovint eilėje „bagažo
vyrukas“ kažką pasakė vienam, vėliau kitam karininkui į ausį. Pastarieji akimirksniu praskleidė gyvą koridorių ir lietuvių keliauninkai, nusipirkę bilietus, pateko į išvykimo salę.

„Visuomet gėrėjausi indų ištverme, kultūringumu ir ramumu. Tačiau kai laukiantys žmonės, pamatę tokią nelygybę, pradėjo piktintis ir tarpusavyje ginčytis, santykius aiškindamiesi ir kumščiais, mano nuomonė apie indus kiek pasikeitė. Kareiviai, saugoję oro uoste tvarką, buožėmis daužė ir ramino keleivius“, - pasakoja p. Keliuotis.

Visas tas dienas kalnai tarsi užkerėti vis nenorėjo pasirodyti lietuviams. „Jie nuolat skendėjo rūke arba debesyse. Ir tik pakilus virš Šrinagaro nušvito saulė, o atsisveikindami su mumis Himalajai atsivėrė visu savo grožiu“, - įspūdžiais dalijasi p. Keliuotis.

Anželika Staškovskaja
„VŽ savaitgalio“ informacija