Graikiški popietės atspalviai (Vilnius)

Išsyk po švenčių vidudienį užsukę į graikų restoraną „Spyros Metaxa“, įsikūrusį sostinės Pilies g., vieną iš trijų salių aptikome tuštutėlę. Įsitaisę prie vieno iš medinių staliukų, išrikiuotų palei žydrą pailgos patalpos sieną, liūliuojami graikiškos muzikos, nevienareikšmiškai vertinome asketišką aplinką. Tačiau lietuvio gomuriui priimtina virtuvė popietei suteikė trūkstamų atspalvių.

Tądien restoranui koją pakišo savaitgalį praūžusios Naujųjų sutiktuvės, gerokai ištuštinusios iš Graikijos vežamų prieskonių ir sudedamųjų dalių atsargas. Tad pirmadienį čia nebuvo nė lašo graikiško alaus, negalėjome paragauti ir kai kurių valgiaraštyje siūlomų patiekalų. Priežastis suprantama.

Kitų švenčių pėdsakų restorane nematyti – jokių švytinčių girliandų ar dekoracijų. Šiek tiek nusiviliu, nes tikėjausi pagaliau savo akimis išvysti tuos baziliko ūglius, kuriuos graikai vietoj eglutės merkia į plokščią medinį indą ir apjuosia vielute. Vėliau vadybininkė tikino, jog taip stalai buvo papuošti tik Naujametę naktį.

Ką gi, nuryju ir šį faktą – staliukai maži, tad sutaupyta ir taip ne kažin kiek ant jų esančios vietos.

Lyg traukinyje
Džiaugiamės, jog radome tuščią salę – vienintelė galimybė pasišnekėti neišgirstam kitų lankytojų. Visose trijose salėse staliukai sustatyti labai arti vienas kito, tad jei prie kiekvieno sėdėtų lankytojų, tektų gerokai prisispausti prie stalo, kad tilptų už nugaros šalia gretimo stalo sėdintis kaimynas.

Dairomės po mėlynąją labiau koridorių primenančiąją patalpą. Vienintelė jos puošmena – freska. Tenka apgailestauti, jog šviesioji gelsva dideliais langais į Pilies gatvę salė buvo kone sausakimša.Vertinant mūsų pasirinktąją salę optimistiškai, būtų galima sakyti, jog ji asketiška, tačiau mes labiau linkę vertinti kitaip – jaukumo maža. Atmestinai atrodo ir neserviruoti restorano stalai, ant kurių puikuojasi „Gurman's“ užrašai. Reklaminiais, tik ne restorano, užrašais puošiasi ir puodeliai, kavinukai, cukraus pakeliai. Visa tai nerėžtų akies, jei ant įėjimo durų nesipuikuotų užrašas „restoranas“, o būtų pasitenkinta kiek kuklesniu
apibūdinimu – „užeiga“, pagal graikus – „taverna“.

Pašnekovas patikino, jog Graikijos kurortų restoranuose, graikiškai vadinamuose „buzuki“, kur pagal graikų papročius šokėjoms atsidėkojama metant po kojomis kuo brangesnes lėkštės (tiesa, dabar dėl pačių šokėjų saugumo vietoj lėkščių galima mesti tik gvazdikus), stalai nepriekaištingai puošnūs, nesvarbu, jog dažnai tuose restoranuose vyrauja demokratiška ir neformali aplinka.

Vilniškėje "Spyros Metaxoje" savaitgalio vakarais taip pat dvi merginos svečius moko graikų šokių. Vadybininkė tikino, jog panorusiems atsidėkoti pagal graikų papročius taip pat galėtų parūpinti lėkščių. Tiesa, šios pramogos kainos darbuotoja įvardyti negalėjo.

Garsina padažai
Internetinėje restorano svetainėje rasto restorano kvietimo „pasijusti lyg Graikijoje“ įgyvendinti ir toliau nepavyksta – lietuviškų detalių čia per daug.

Internete skelbiama: „Nepakartojama graikinė duonelė, vadinamoji psomi. Tirpsta burnoje. Jei esate alaus mėgėjas – užsisakykite graikiško alaus ir saganakio (tirpdyto sūrio masyvioje ketaus lėkštėje), meskite psomi į saganakį, dažykite, ragaukite alaus ir vėl dažykite. Pasijusite, lyg būtumėte Graikijoje.“ Deja, kaip minėta, tąsyk nebuvo nei to, tai ano.

Padavėjas, stengdamasis taisyti padėtį, mus guodžia, jog porcijos restorane didelės, tad galbūt, užteks tik vieno, prieš tai jau užsakyto karštojo užkandžio. Išties sotumo jausmą galėjome įvardyti kaip vieną iš ryškiausių patiekalų bruožų. Nes graikų virtuvės, spręsdamas iš „Spyros Metaxa“ siūlomų patiekalų, egzotiška nepavadinsi – mūsų ragauti valgiai buvo paprasti ir gana prėski. Bene labiausiai spalvingumo jiems suteikė padažai.

Graikiškų patiekalų mėgėja mums pritarė. Anot jos, mousaka (baklažanų sluoksniuotis su daržovėmis ir mėsa) nei dydžiu, nei skoniu neprilygo gaminamai tėvynėje: neįprasti priedai – alyvuogės, nemarinuotos vyno acte, ir siubliuškęs, marinuotas be odelės pomidoras – tik gadino patiekalo skonį ir atitolino jį nuo autentiškojo.

Garsųjį tzatziki (5,90 Lt) su pasigardžiavimu tepėme ant duonos, kol ištuštinome nemažą indelį iki dugno. Tzatziki, tai padažas (kai kuriuose Graikijos regionuose – sriuba), ruošiamas iš jogurto, šviežių arba raugintų agurkų, trintos Lietuvoje neauginamos svogūninės daržovės bei žolelių. Jogurtą šiam padažui restoranas gamina pats, nes jo, kaip ir prieskonių analogų,
Lietuvoje nerado.

Mažas krevetes, keptas tešloje (5,95 Lt), kaip tikri alkani graikai suvalgėme su visu traškiu kiautu (kaip ir rekomendavo padavėjas, taip išties skaniau). Valgant ant iešmo keptą vištienos kepsnį iš nedidelių mėsos gabaliukų, graikiškai vadinamą "suvlaki" (17,55 Lt), labiausiai gomurį malonino jogurtinis, itin gausiai žalumynų paskanintas padažas makaronams.

Gausu žolelių ir prieskonių
Keptos veršienos išpjova (18,80 Lt) buvo patiekta su dviejų rūšių padažais: raudonuoju – mėsai ir baltuoju – daržovėms.

Ragaudami patiekalus įsitikiname, jog graikai maistui ruošti naudoja begalę įvairiausių žolelių bei prieskonių, tačiau kur kas drąsiau, nei įprasta mums. Tarkime, valgiaraštyje siūlomų „Atėnų blynelių“ mėsos faršas buvo paskanintas vanile. Nesusigundėme.

Ragauti graikiški vynai – „Kotsfa Man“, „Adzio Kots“, „Chadziki“ (4,50 Lt – 100 g), iš viso jų valgiaraštyje priskaičiavome 10 rūšių – buvo geresni, nei tikėjomės spręsdami pagal kainą - kvapnūs, sodrūs. Brendis „Metaxa“ šiame restorane taip pat gana pigus – 5 Lt už 40 g.
Vis dėlto pažintį su graikiška virtuve išlenkiant taurelę anyžių skonio degtinės „Ouzo“ ar vynu užgeriant keptą aštuonkojį arba kitą graikišką patiekalą, verta pradėti Graikijoje, sėdint medžių paunksmėje mažoje užeigėlėje, – mano įspūdžiai apsilankius sostinės Pilies gatvėje įsikūrusiame graikų restorane „Spyros Metaxa“ nei per nago juodymą neprilygo kolegės parsivežtiesiems iš Kretos.

Jolanta Malinauskienė
„VŽ Savaitgalis“ informacija