Gal arbatos vietoj kavos?

Jei likimas lėmė taip, kad nuolat turite svečių, jūsų darbas ar gyvenimo būdas – buvimas tarp žmonių, tai „Gal kavos?“ turėtų būti beveik dažniausiai jūsų ištariama frazė. Įprastas europiečiams klausimas „kavos ar arbatos?“ mūsų kasdienėje kalboje sutrumpėjo iki teiginio, į kurį atsakydamas svečias, pageidaujantis arbatos, pirmiausia turi atsisakyti šeimininko pasiūlymo: „Ne, ačiū. Norėčiau arbatos“.

Jei jūsų svečias žvilgčioja į laikrodį ir ką tik prarijo sausą sumuštinį ar skrudintų bulvyčių, jis jaučia troškulį. Prie greito užkandžio ar pusryčių tiks arbata vienkartiniuose pakeliuose. Jei į pašildytą puodelį įpilsite verdančio vandens, o arbatos pakelį ir griežinėlį citrinos patieksite ant lėkštutės, o ne sumerksite į vandenį, net ir griežčiausias gurmanas niurzgės neilgai. Nors britai net ir labai skubėdami to nedaro, kalbėdami apie arbatą vienkartiniuose pakučiuose, santūriai konstatuoja, jog „geriausiu atveju tai yra ne tas pats“.

Vakarietišką arbatos kultūrą, netgi dienos laiko pavadinimą – tea time (laikas arbatai) – ir daug subtiliausių juodosios arbatos mišinių sukūrę britai ir dabar tebėra laikomi didžiausiais arbatos mėgėjais.

Didžiojoje Britanijoje XIX a. pradžioje pietų laiką pakeitus iš ketvirtos valandos į septintą ar aštuntą, visą dieną iškęsti nevalgius buvo sunku. Sakoma, kad Ana, septintoji Bedfordo hercogienė, nebegalėdama kęsti alkio, sykį išdrįso paprašyti, kad jai į kambarius būtų atnešta arbatos. Ana pradėjo taip užkandžiauti kasdien, o kad nebūtų neteisingai apkaltinta nesusilaikymu, pasikviesdavo draugių. Įprotis tapo papročiu ir tradicija – arbatos ėmė rinktis damos, pasipuošusios ir tinkamai pasiruošusios (kiek laisvesnėmis suknelėmis).

Juodoji arbata Europoje populiaresnė už žaliąją (bent kol kas). Restoranuose, kavinėse, viešbučiuose paprastai siūlomos kelios juodosios arbatos rūšys. Visada biri, patiekiama puodelyje su tinkleliu ar arbatinuke, o jei tinka, kartu ir šilto pieno ąsotėlis, cukrus ar citrina. Jei pasiūlysite svečiui pasirinkti vieną iš keturių klasikinių juodosios arbatos rūšių, bet kuris europietis išsirinks tokią, kuri labiausiai atitinka jo skonį ir įpročius.

Darjeeling – švelniausia ir kvapniausia iš klasikinių juodosios arbatos rūšių, vertinama kaip prancūziškas šampanas. Geriama be pieno, dažniau kaip pavakario ar popietės arbata.
Assam (arba Assama) – stipri, kvapni, stimuliuojanti arbata. Ryškaus, kartoko skonio. Tai tradicinė pusryčių arbata, Didžiojoje Britanijoje geriama su pienu. Ceilono arbata yra gražios spalvos, sodri, kvapni. Popietės arbata puikiai tinkanti prie saldumynų. Galima gerti su pienu.
Earl Grey – juodoji arbata, aromatizuota bergamotės vaisiaus aliejumi. Tokia populiari, jog anglų diplomato Erlo Grėjaus pavardė suvokiama kaip arbatos rūšies pavadinimas, o aromatas – kaip labai kvapnios juodosios arbatos atmaina. Earl Grey arbata labai tinka prie pyragaičių su kremu. Geriama be pieno.

Visos juodosios arbatos rūšys ruošiamos taip: į pašildytą arbatinuką užpilamos verdančiu vandeniu ir laikomos 3-5 min.