„FORTO DVARO“ cepelinai – geriausi ir be „ko gero“

„Restorano „Forto dvaras“ didžkukuliai tikri, nes, pirmiausia, jie gaminami iš natūralių, kokybiškų ir šviežių žaliavų. Be to, šiame restorane patiekiama skirtingiems regionams būdingų didžkukulių, ko niekur kitur nerasite“, - sako KPF vadovė Birutė Imbrasienė.

Produktai – tik lietuviški

Specialiai „Forto dvaro“ didžkukuliams paruošti bulvės atkeliauja iš ūkininko Rimanto Darvydo (Družų k. Širvintų raj.), juos gaminant griežtai laikomasi senųjų gamybos technologijų. Didžkukulių mėgėjai restorane gali rinktis net iš 12 rūšių, kurių kiekviena patiekiama su skirtingais, tik jiems tinkančiais padažais.
„Padažas atskleidžia patiekalo visumą. Pavyzdžiui, jei cepelinai su varške, tai netinka spirgučių padažas, reikia sviestinio. Dabar daugelis šeimų yra mišrios, pavyzdžiui, vyras ir žmona kilę iš skirtingų regionų. Tačiau „Forto dvare“ galima paragauti kiekvienos močiutės krašto didžkukulių. Tai - ne tik galimybė kiekvienam pavalgyti pagal savo skonį, bet galbūt ir susipažinti su kitomis tradicijomis. Tai - ne vien pilvo pasotinimas, bet ir informacija, savotiška šviečiamoji veikla, kuri naudinga kiekvienam, ypač vaikams ar užsieniečiams“, - kalbėjo kulinarijos paveldo žinovė B.Imbrasienė.
Etnologei ir KPF ekspertei Gražinai Kadžytei geri ir tikri didžkukuliai pirmiausia siejasi su bulviakasio šventėmis. Be to, geriausių cepelinų rinkimuose dalyvavusiai specialistei taip pat svarbu, kad jaustųsi tikra mėsa.

„Cepelinai – sezoninis maistas, seniau tai būdavo daugiausia rudens valgis, kol bulvės dar šviežios ir skanios. Didžiausia jų šventė būdavo per patį bulviakasį. Šeimininkės talkininkų būriui ruošdavo didžkukulius iš pačių didžiausių ir geriausių bulvių. O vyrai kirsdavo lažybų, kas daugiau suvalgys.
Vėliau rudenį ir žiemą didžkukulių valgymo šventės būdavo sekmadieniais. Šiais laikais tokią šventę tikriausiai galima susikurti kartą per metus. O restorane turime galimybę švęsti kasdien“, - šypsojosi G.Kadžytė.

Anot etnologės, nors cepelinai lietuvių virtuvėje - dar gana jaunas valgis, jie jau tvirtai įleidę šaknis ir siejami su tradiciniu mūsų kulinariniu paveldu. „Reikia jų ar nereikia, čia jau kitas klausimas. Bet jei jau turime didžkukulius, tai norisi juos valgyti pačius geriausius“, - idėją išrinkti labiausiai senąsias kulinarines tradicijas atitinkančius cepelinus paaiškino G.Kadžytė.

Įvertinimas nebuvo staigmena

Restoranų grupės "Fortas" rinkodaros vadovas Kęstutis Markevičius teigia, kad toks Kulinarinio paveldo fondo įvertinimas jo nenustebino, nes nuolat girdi iš svečių, jog „Forto dvaro“ didžkukuliai – geriausi mieste. „Daugiausia didžkukulių suvalgoma sostinės Pilies gatvėje įsikūrusiame „Forto dvare“. Tai pirmasis ir seniausias „Forto dvaro“ restoranas. Čia per mėnesį parduodame per 9000 cepelinų. Per visą restorano gyvavimo laiką čia suvalgyta virš milijono didžkukulių. O visame „Forto dvaro“ restoranų tinkle jų pagaminta ir suvalgyta gerokai virš trijų milijonų – tiek užtektų kiekvienam Lietuvos gyventojui“, – sakė K.Markevičius.

„Forto dvaro“ virėjai jau beveik dešimt metų patiekalus ruošia pagal senąsias tradicijas. Be to, valgiaraštyje pažymėti kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono tradiciniai valgiai.

„Šis restoranų tinklas jau seniai domisi tikromis mūsų senolių kulinarinėmis tradicijomis. Ir ne tik domisi: „Forto dvaras“ daug metų rimtai dirba šioje srityje ir niekada neužsnūsta. Tai nėra vien ieškojimas dėl ieškojimo. „Forto dvaras“ ištikimas pačiai idėjai ir savo vertybėms. Dėl to matyti ir puikūs tokio darbo rezultatai“, - kalbėjo KPF vadovė B.Imbrasienė.

Siūlo atsivalgyti mėsos

„Forto dvaro“ restoranų lankytojai nuolat džiuginami ne tik didžkukulių įvairove, bet ir kitais valgiais, kurie ruošiami pagal kulinarinio paveldo kriterijus atitinkančius receptus. Kasmet siūloma įvairių sezoninių patiekalų, kurie atspindi ir senųjų tradicijų kalendorių. Laikotarpis nuo Šv. Kalėdų iki Gavėnios (naujo pasninko periodo) pradžios vadinamas Mėsiedu. Šiuo
laiku žmonės valgė sočiai, skaniai ir daug. „Forto dvaras“ belaukiantiems Gavėnios siūlo stiprintis suvalkietiškais didžkukuliais su spirgučių įdaru bei pamario cepelinais su varškės ir rūkytos mėsos įdaru. Per mėsiedą svarbu atsivalgyti mėsos, ypač kiaulienos, todėl restoranas siūlo keptą karką, salotų su virtu kiaulės liežuviu bei sočios šiupininės sriubos – tai, ką tokiu metų laiku ir valgydavo mūsų senoliai.
Na, o rimčiausiems ir ištikimiausiems didžkukulių mėgėjams tikrai turėtų įtikti didieji dvaro didžkukuliai, kurie net dvigubai didesnių už įprastus: ko gero, didžiausi, kokius tik sostinėje galima rasti. Ir, žinoma, geriausi, tik jau be „ko gero“.