Fliakai laimi prieš interjerą (Vilnius)

Pirmuosius įspūdžius apie interjerą šiek tiek išlygina maistas - išradingumo ieškoti neverta, tačiau skanu.

Restorano „Polonezas“ interjeras labai priminė Lenkijos pakelės užeigas — tapetai gerokai nušiurę, palangė, prie kurios glaudžiasi staliukas, aptrupėjusiais dažais, nuskalbtą baltą staltiesę puošia skylutės.

Didelio noro nei likti, nei valgyti nelieka — peršasi mintis, jog greičiausiai ir į tvarką virtuvėje čia žiūrima pro pirštus. Tačiau mano pašnekovė nusiteikusi kiek drąsiau. Anot jos, čia restoranas, o ne pigi užeiga, tad nudėvėti daiktai gali liudyti apie čia traukiančias minias valgytojų. Pagaliau ji laimi pridūrusi, jog ją jau pradėjęs erzinti vyraujantis Lietuvos restoranų
savininkų perdėtas dėmesys interjerui, o ne maistui.

Ilgai nediskutavusios sėdam prie stalo tirti, kuri teorija pasitvirtins.

Sporto aistruoliams – sofų eilė
Restorano salę kalvių darbo tvorelė išmoningai dalija į dvi dalis: valgomąjį su serviruotais stalais ir poilsio. Anot padavėjos, tuo metu, kai TV transliuoja rungtynes, kone visos sofos būna nusėstos sporto gerbėjų.

Mums čia besilankant pietų metu buvo užimti vos keli staliukai. Beje, visi
lankytojai, be mūsų, kalbėjo lenkiškai.

Naugarduko gatvėje įsikūręs „Polonezas“, kaip skelbia informacijos tarnybos, vienintelis lenkiškų patiekalų restoranas Vilniuje. Čia gaminami autentiški ir kiek adaptuoti lietuvių skoniui lenkų nacionaliniai patiekalai. Beje, patiekalai iš daržovių, miltų ir visai nesiskiria nuo tradicinių lietuviškų: blyneliai su įvairiais įdarais (6,50 Lt), tarkuotų bulvių blynai (7,00–7,50 Lt), cepelinai (12 Lt), virtinukai (8,90 Lt).

Europietiška egzotika
Kaip populiariausią patiekalą padavėja mums rekomendavo fliakus. Teko girdėti, jog dažnas lietuvis, važiuodamas per Lenkiją, tradiciškai stoja užkąsti tų fliakų, o jų galima rasti net degalinėse. „Poloneze“ galima paragauti fliakų sriubos (6,50 Lt) ir fliakų troškinio (15 Lt). Žvilgtelėjęs į patiekalą, manau, retas atspėtų, iš ko jis paruoštas — plonos pailgos nariuotos dalys primena jūros gėrybes. Pasirodo, taip atrodo smulkiai supjaustytas ir 8 valandas virtas jaučio skrandis. Specifinė patiekalo tiek išvaizda, tiek kvapas – jo neužgožia netgi gausybė česnakų. Visą „Poloneze“ patiekiamą šio troškinio porciją įveiktų nedaugelis.

O mano pašnekovė gyrė lenkišką užkandą (8,50 Lt). Anot jos, skirtingų rūšių salotos, suvyniotos į plonai supjaustytus rūkyto kumpio gabalėlius, yra ir skanios, ir patogios valgyti.

Skani jai buvo ir Varšuvos kiauliena (14,50 Lt), kurios minkštumą pademonstravo pjaudama mėsą išilgai ir skersai. Pasak jos, jei mėsa būtų kieta, lengva ją perpjauti būtų tik į vieną pusę.

Ko laukia desertas
Su gėrimais ir desertais restorane prastokai: jų sąraše nėra nei lenkiškos degtinės, nei užpiltinės, nei brendžio. Vienintelis čia siūlomas lenkiškas gėrimas — alus „Zywiec“, kurio butelis kainuoja 5 Lt.

Dėl desertų — čia ta pati problema, kaip ir ne viename Vilniaus restorane: ne tu jo lauki, bet jis tavęs, ir greičiausiai jau nuo vakar, nes būna patiektas iš šaldytuvo.

Ragautam deserui, valgiaraštyje pavadintam „obuolių“, labiau tiktų pavadinimas „obuolio desertas“. Nelabai patiekalo vertę atitiko ir 6,50 Lt kaina. Vienas keptas obuolys, apipurkštas šlakeliu grietinėlės ir pagardintas keliais riešutais bei lašeliu dirbtinio medaus, tikrai neatitiktų lenkiškų restoranų, besiskinančių pasaulyje kelią „prisikirsk pigiai iki soties“, šūkio.

Apibendrinant galima sakyti, jog, palyginti su interjeru, maistas čia gerokai pranašesnis. Virėjo didelės išmonės neužfiksavome, tačiau buvo skanu ir kokybiška. Verslo pietums „Polonezas“ netinkama vieta — nėra nuošalesnių staliukų, tinkamų konfidencialiems pokalbiams, o norintiems atšvęsti sandorį aplinka čia - tiesiog per prasta.

Patekti į restoraną šiuo metu reikia pro Lenkų kultūros namus, nes pagrindinis įėjimas į pastatą remontuojamas. Žiūrint į restorano interjerą, galima tikėtis, jog remontas turėtų laukti ir paties restorano.

Jolanta Malinauskienė
„VŽ Savaitgalio“ informacioja