Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės pėdsakais su tarybinių laikų romantikos prieskoniu

Pastaruoju metu Baltarusija daugumai lietuvių asocijuojasi tik su paskutiniu Europos diktatoriu vadinamu Aleksandru Lukašenka ir Vilniaus Halės turguje parduodamomis pigiomis cigaretėmis, alkoholiu bei kitais produktais. Tačiau Lietuvos kaimynė gali pasigirti ne vien tuo. Istorijos vėjai taip jau lėmė, kad ilgą laiką mūsų tautos kūrė bendrą gyvenimą - tad lietuviai nesunkiai Baltarusijoje surastų širdžiai artimų vietų.

„Mūsų lietuvių kunigaikščia“
Kelionė prasideda Grodne. Šis lietuvių mieliau Gardinu vadinamas miestas yra tik keliasdešimt kilometrų nuo Lietuvos pasienio. Dar 1127 metais pirmą kartą paminėta vietovė XIV amžiuje jau tapo vienu pagrindinių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) centru, o miesto
gatvės dar pamena, kaip Vytautas Didysis čia rinko didžiavyrių pulkus į pergalingą Žalgirio mūšį.

Tiesa, nors lietuviui gali pasirodyti keista, patys baltarusiai LDK labiau linkę vadinti Didžiąja Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos kunigaikštyste ir kunigaikščius jie paprastai vadina: „Mūsų lietuvių kunigaikščiai“.

Pats Grodnas gali pasididžiuoti ne tik gražiu Nemuno vingiu. Nors laikas ir ypač Antrasis pasaulinis karas paliko ryškų pėdsaką miesto veide, senamiestis yra vienas iš geriausiai išsilaikiusių Baltarusijoje, o nuostabios architektūros bažnyčių ir cerkvių gausa užgniaužia kvapą.

Bažnyčios - ne vienintelis Gardino pasididžiavimas. Šiuo metu nuo skubiai rekonstruojamų Senųjų rūmų apsauginės sienos atsiveria puikus vaizdas į miestą ir per jį vingiuojantį Nemuną. Čia pat, nusileidęs kelis metrus, patenki į Naujųjų rūmų kiemą. Šių rūmų sienos, nors ir
apgadintos tarybinių laikų „meistrų“, vis dar mena Dviejų tautų respublikos klestėjimo bei prabangos laikus. Kartu jos buvo liudininkės ir šios respublikos žlugimo. Juk būtent čia 1793-iaisiais susirinko „nebylus Seimas“, kurio nariai nepratarė nė žodžio, kai buvo įsakyta pritarti antrajam Dviejų tautų respublikos padalijimui.

Sugrįžti į artimesnę istoriją Grodne taip pat nesunku. Čia priešais meriją vis dar puikuojasi didžiulė Lenino skulptūra, tačiau nevertėtų kaip akis išdegus pulti fotografuotis - tokių skulptūrų vis dar gausu daugelyje Baltarusijoje vietų.

Pavargus nuo įspūdžių pasisotinti (šaltas ir karštas patiekalas, sriuba bei kava ar arbata) pačiame Grodno senamiestyje, gan prabangiame restoranėlyje, galima tik už 10 000 Baltarusijos rublių (apie 13 litų). Jei ne pavalgyti atvykote, tai galima čia pat Vilniaus Pilies gatvę primenančioje pėsčiųjų gatvelėje nusipirkti ledų ar net alaus (Grodnas - ne Vilnius, viešose vietose alų gerti nedraudžiama) ir prisėdus ant suoliuko pasikaitinti vasaros saulėje ar pasikeisti šypsenomis su visame pasaulyje grožiu pagarsėjusiomis Baltarusijos merginomis.

Po A. Mickevičiaus gimtinę ir buvusią sostinę
Naugardukas (balt. Novogrudok) - dar viena Lietuvos istorijoje dažnai minima vieta. Teigiama, kad čia 1253 metais buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas. Didžio karvedžio ir politiko tminimas įamžintas ant jo vardo kalno, kur, kaip sako legenda, jis ir
buvo palaidotas.

Netoliese LDK laikų didybę primena ir Naugarduko pilies griuvėsiai. Kelių bokštų išlikusios sienos byloja apie kadaise buvusią beveik neįveikiamą pilį, kuri buvo sugriauta tik per Šiaurės karą 1700-1721 metais.

Nuo piliakalnio atsveria puikus vaizdas ne tik į ramų provincijos miestelį, kažkada buvusį Lietuvos Kunigaikštystės sostine, bet ir gražias jo apylinkes. Būtent šie vaizdai įkvėpė vieną iš iškiliausių XIX amžiaus poetų Adamą Mickevičių.

A.Mickevičius - tai dar vienas Naugarduko lobis, o jo šeimos namuose įrengtas autentiškas to meto aplinkos poeto muziejus, kuriame, jei pasiseks, galima sutikti ir jo giminaitį.

Sovietinius laikus menančiame Naugarduke prisiminimus sukels ne tik gatvių (Sovietų) ar aikščių (Lenino) pavadinimai, bet ir karštą vasaros dieną čia pat iš statinės pilstoma puiki gira.

Nuoširdumas užburia
Netoli Naugarduko yra kitas Baltarusijos pasididžiavimas - Miro pilis. Jos istorija taip pat neatsiejama nuo Lietuvos, kadangi viena pagrindinių statytojų buvo Lietuvos bajorų Radvilų giminė. Išvydus šią pilį ir jos nuostabius bokštus nenoriai prisimenamos istorijos apie LDK
bajorų turtus, dėl kurių šie galėdavo vietoj sniego vasarą pasivažinėti su rogėmis naudoti druską.

Nedidukas, apie 3000 gyventojų turintis, miestelis Miras tik visai neseniai buvo rekonstruotas. Čia galima likti nakvynės pagal Vakarų standartus įrengtame viešbutuke ir apsilankyti vietinėje užeigoje, kur kainos dar mažesnės nei Grodne.

Tiesa, kaip ir visoje Baltarusijoje, lietuvišką pasą turintis žmogus turi visas galimybes pasijusti tikru vakariečiu, kadangi taikoma trijų kainų sistema. Baltarusiams, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos piliečiams ir likusiems taikomos visiškai skirtingos kainos. Pavyzdžiui, dvivietis kambarys baltarusiui kainuoja 16 870 rublių (22 litai) parai, o Lietuvos piliečiui teks pakloti jau 84 370 rublius (110 litų).

Tačiau žmonių nuoširdumas ir paprastumas atperka bet kokius nepatogumus. Pavyzdžiui, viešbučio koordinatės jums bus pateiktos ir kaip vizitinėkortelė, o administratorė jums jį užrašys ant čia pat atkirpto popieriaus lapuko. Dar daugiau, kavinėje su vietiniais kalba užsimegs nesunkiai ir jie netrukus pasikvies jus prie stalo. Žinoma, teks įrodyti, kad lietuviai - tai ne latviai ir Lietuvoje neskriaudžiami rusakalbiai.

Galiausiai jei prieš grįždami namo apsilankysite parduotuvėje ir degalinėje, atsižvelgiant į
dalies produktų kainas, gali atsipirkti net visa turistinė kelionė. Tik reikia žinoti ribas, nes kelionės pabaigą gali apkartinti Lietuvos muitininkas, kuris nesupras, kad dėžė alaus „Kunigaikštis Gediminas“ ar daugiau nei litras „Prezidento“ degtinės - tai tik suvenyrai.

P.S. Pabaigoje dar keli patarimai keliaujantiems po Baltarusiją. Jei iškyla kokių nors nepatogumų su valdininkais arba pareigūnais, geriausia savo argumentus patvirtinti žodžiais: „Pagal prezidento įsakymą“. Bet vis dėlto nereikėtų per daug ginčytis su uniformą dėvinčiais pareigūnais.

Be to, nereikia pamiršti ten galiojančio posakio, kuris pareigūno lūpose skamba kaip Konstitucijos nuostata: „Neuždrausta, bet ir nepageidautina“.

Iš Minsko - Tadas Bradziauskis
Interneto archyvo nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija