Arbatos palaima

"Pirmasis puodelis praskleidžia mano sukepusias lūpas ir pirštų galiukais paglosto gerklę,
Antrasis - sugriauna mano vienišo liūdesio sienas,
Trečiasis - įsilieja į bedžiūstančias sielos upes
Ir pripildo jas senųjų raštų išminties,
Po ketvirtojo - per mano poras išgaruoja praeities neteisybių nuoskauda,
Penktasis - išvalo mano kūną,
Šeštasis - kviečia į nemirtingųjų karalystę,
Septintasis - suteikia begalinę palaimą,
O tada gaivus vėjas padeda išsiskleisti mano sparnams,
Ir aš pakylu…”
VII m. e. a. kinų poetas Lu Tongas rašė apie arbatą.

Apie arbatos teikiamą naudą yra prirašyta labai daug. Arbatoje yra vitaminų A1, B1, B2, B15, PP, C, K, E, tačiau pagrindinis vitaminas yra P. Jis padeda įsisavinti ir kaupti vitaminą C, stiprina kraujagyslių sieneles. Arbatoje gausu eterinių aliejų, mineralinių medžiagų: geležies, magnio, natrio, fluoro, jodo, fosforo ir jo junginių, taip pat 17 aminorūgščių, palaikančių organizmo gyvybingumą.

Arbatoje esantis kofeinas, veikdamas centrinę nervų, širdies kraujagyslių sistemas, stimuliuoja organizmą. Arbatos kofeino (tiksliau - teino) poveikis yra švelnesnis negu kavos. Jis neužsilaiko žmogaus organizme, todėl geriant arbatą nėra jokio pavojaus apsinuodyti kofeinu.

Arbatos tėvynė - Kinija.
Apie stimuliuojantį gėrimą, vėliau pavadintą arbata, pirmą kartą užsiminta 2700 m. pr. m. e. kinų metraščiuose. Iki III m. e. a. arbata dažniausiai buvo vartojama tik kaip vaistas ar tonizuojantis gėrimas, ruošiamas iš šviežių arbatžolių.

Tangų dinastijos laikotarpis (618-907 m. e. m.) tapo vadinamuoju arbatos aukso amžiumi, kai arbata pradėta gerti ne tik imperatoriaus ir kilmingųjų dvaruose, bet ir arbatinėse, neturtingųjų kinų namuose. Tada buvo parašytas ir pirmasis išsamus traktatas apie arbatą (jos auginimą, ruošimą, saugojimą, vartojimą ir gydomąsias savybes). Tuo laikotarpiu buvo geriama tik žalioji arbata.

Nuskinti arbatos lapeliai buvo apdorojami garais, sutrinami ir sumaišomi su slyvų sultimis. Gauta masė buvo pilama į specialias formas, presuojama ir kaitinama, kol išdžiūdavo. Tokia presuota arbata buvo kaitinama krosnyje, kol suminkštėdavo, ir susmulkinama į miltelius, kuriuos virdavo vandenyje. Skoniui pagerinti ar paįvairinti į ruošiamą arbatą buvo dedama druska, saldieji svogūnai, imbieras, apelsinų žievelės, gvazdikėliai ir mėta. Vėliau presuota arbata buvo malama į miltelius, kurie buvo plakami verdančiame vandenyje (šį arbatos ruošimo būdą iš kinų perėmė japonai, garsėjantys arbatos gėrimo ceremonija). Pamažu stiprių prieskoninių priedų buvo atsisakyta, juos pakeitė subtilesni jazminų, lotoso, chrizantemų eteriniai aliejai. Dar vėliau kinai sukūrė dvi naujas arbatos rūšis - juodąją ir gėlių žiedlapiais aromatizuotą. Arbatos gamintojai pastebėjo, kad arbatos lapeliai ilgiau išlaiko savo aromatines ir skonio savybes, jei jie yra fermentuojami, kol įgauna vario raudonumo spalvą. Tais laikais tiek arbatos plantacijos, tiek arbatos apdorojimo paslaptys buvo akylai saugomos nuo pašalinių akių.

Kaip arbata atkeliavo į Europą?
XVII amžiaus pradžioje prie Kinijos krantų atplaukdavo pirmieji prekybiniai laivai iš Portugalijos, vėliau – iš Ispanijos, Olandijos. Dažnai arbata vaišinami atvykėliai europiečiai pradėjo ją propaguoti ir savuose kraštuose. Europoje tada dar mažai buvo žinoma apie šią „kinų žolelę“, todėl nieko nuostabaus, kad iš pradžių ji naudota… salotoms. Kinija, užmezgusi prekybinius ryšius su Europos valstybėmis, pradėjo eksportuoti „slaptųjų“ plantacijų žaliąją produkciją. Nuo seno įvairias tautas ir civilizacijas jungė didieji prekybiniai keliai - šilko, cinamono ar kiti, turėję didelės įtakos žmonijos raidai, tautų kultūriniams ryžiams. Susiformavo dar vienas - Didysis arbatos kelias.

Nors apie 1610 m. pirmoji į Europą atkeliavusi arbata buvo žalioji, mada keitėsi. Mingų dinastijos arbatos augintojai sukūrė naujus arbatos ruošimo būdus, kurie galėjo patenkinti rinkos paklausą ir reikalavimus. Ir Kinija iki pat XIX amžiaus vidurio buvo vienintelė arbatos tiekėja pasaulyje. Per tūkstančius metų kinai pasiekė žaliosios, juodosios bei ulongo (dalinės fermentacijos arba dar vadinamos geltonosios ar raudonosios) arbatos, galinčios patenkinti ir išrankiausių gurmanų skonį, ruošimo tobulumo viršūnę. Tačiau arbatos likimas toks pat, kaip ir šilko, parako, popieriaus, porceliano ir kitų rytietiškų išradimų, daugelį amžių buvusių paslaptimi “už septynių užraktų”. Arbatos plantacijos buvo užveistos Indijoje, Ceilone, Indonezijoje...

Dabar arbata auginama apie 30-tyje pasaulio šalių. Didžiausios arbatkrūmių plantacijos (arba sodai) yra Indijoje, Šri Lankoje, Kenijoje, Kinijoje, Indonezijoje, Taivanyje, Japonijoje. Kitose vietovėse (Bangladeše, NVS šalyse, Turkijoje, Irane, Argentinoje, Vietname, Naujojoje Gvinėjoje) užauginta arbata nepasižymi ypatingomis savybėmis ir naudojama įvairiems mišiniams gaminti.

Žinomos trys arbatkrūmių rūšys - kiniškasis, asamo ir vietnamietiškasis.
Kiniškasis arbatkrūmis, kuris neapgenėtas siekia 3-4 metrus, yra atsparus šalčiui. Jis kryžminamas su šilumą mėgstančiu indiškuoju asamo arbatkrūmiu. Kryžminimai suteikia galimybę išvesti ir pažinti gausybę arbatos rūšių, kurių skonis ir kokybė priklauso nuo klimato, dirvožemio, krūmo aukščio, oro sąlygų derliaus nuėmimo metu.

Sėklų dauginimo bei selekciniu būdu išaugintais arbatkrūmiais (motinėlėmis) užsodinami milžiniški sodai. Juose užauginama pageidaujamų savybių, geros kokybės arbata. Arbatkrūmiai nėra tokie lepūs kaip kavamedžiai. Arbatos plantacijos yra gana produktyvios, derlius renkamas visus metus arba tam tikrais mėnesiais, atsižvelgiant į klimatinę zoną ir vietovę (kuo karštesnis klimatas, tuo greičiau auga arbatžolės). Arbata skinama rankomis arba mašinomis. Skinami jauni, gležni lapeliai, ką tik išsprogę pumpurėliai ar jaunos šakelės viršūnėlės su trimis ką tik prasiskleidusiais lapeliais. Nuskinti lapeliai apdorojami. Nuo to priklauso, kokia arbatos rūšis bus pagaminta.

Anksčiau buvo klaidingai manoma, kad žalioji ir juodoji arbata yra gaminama iš skirtingų augalų. Tačiau skiriasi tik gamybos būdai, kuriuos taikant gaunamos šešios pagrindinės arbatos rūšys: baltoji, žalioji, ulongo, juodoji, natūraliai aromatizuota ir presuota arbata. Kiekviena šių rūšių turi daugybę savo variantų. Iš viso pasaulyje pagaminama maždaug 3 000 įvairių arbatos rūšių.

Technologinis arbatos apdorojimo procesas yra maždaug toks: šviežiai nuskinti lapeliai rūšiuojami, vytinami (jei reikia - vyniojami), fermentuojami ir kaitinami esant aukštai temperatūrai, po to džiovinami, ir taip gaunama juodoji arbata. Gaminant žaliąją arbatą, lapeliai nefermentuojami, todėl išlieka žalios spalvos. Ulongo arbata yra pusiau fermentuota, baltoji - apdorojama garais ir džiovinama, kol lapeliai įgauna sidabrinę spalvą. Negalima pamiršti ir kitų arbatos auginimo ir ruošimo tradicijų puoselėtojų - japonų. Japonijoje arbata pradėta auginti maždaug IX m. e. a. Pirmosios sėklos ir auginimo bei ruošimo būdai buvo perimti iš Kinijos. Dar ir šiandien dauguma japonų ištikimi žaliajai arbatai. Jie taip ištobulino jos auginimo, ruošimo ir vartojimo būdus, kad kai kurioms jų žaliosios arbatos rūšims neprilygsta net ir puikiosios rinktinės kinų arbatžolės.

Žalioji arbata
Japonų mokslininkai ilgus dešimtmečius dirbo tirdami žaliąją arbatą. Jau dabar yra įrodyta, kad žaliojoje arbatoje gausu vertingų medžiagų. Mokslininkams pavyko ištirti ir nustatyti net 550 cheminių elementų ar jų junginių, kurių dauguma tirpsta vandenyje. Pagrindiniai iš jų yra katechinai, reguliuojantys kraujospūdį, mažinantys vėžinių susirgimų tikimybę, normalizuojantys cholesterolio kiekį kraujyje, naikinantys bakterijas ir gripo virusus, šalinantys nemalonų burnos kvapą. Arbatos katechinai yra 20 kartų stipresnis antioksidantas nei vitaminas E, taigi žalioji arbata lėtina senėjimo procesą.

Žaliojoje arbatoje esanti rūgimo medžiaga taninas užkerta kelią kariesą sukeliančioms bakterijoms. Emalį bakterijos pažeidžia išskirdamos tirpią substanciją, o taninas sunaikina bakterijas ir neleidžia vykti šiam procesui. Kasdien geriant žaliąją arbatą, suvartojama 200-400 mg tanino, ir šio kiekio pakanka kariesui sustabdyti.

Žaliosios arbatos (kaip ir baltosios) gamyba skiriasi nuo kitų arbatos rūšių gamybos, nes netaikomas fermentacijos procesas, o geriausių rūšių gamyboje - ir vyniojimo. Rytą šviežiai nuskinti arbatos lapeliai nevytinami, o tuoj pat sandariai uždaromi vandens garų pripildytame inde, po to trumpam atšaldomi šaltame vandenyje ir pradedami džiovinti. Taip išsaugomos naudingos maistinės medžiagos - vitaminai, mineralinės medžiagos, teinai, taninai. Toks arbatos ruošimo būdas, kai lapeliai apdorojami garais, populiaresnis Japonijoje.
Kinijoje dar daugelyje vietų arbata gaminama tradiciniu rankiniu būdu, ypač ruošiant aukščiausios kokybės arbatą. Nuskinti lapeliai džiovinami, po to trumpai apdorojami esant labai aukštai temperatūrai, siekiant sustabdyti bet kokią fermentaciją (arba oksidaciją), dėl kurios lapeliai gali pradėti pūti. Ruošiant arbatą tradiciniu būdu, arbatos lapeliai yra tolygiai paskleidžiami ant bambuko padėklų ir paliekami saulėje vienai - dviem valandoms. Po to lapeliai nedideliais kiekiais yra dedami į specialias keptuves ir greitai maišomi, kol sudrėgsta ir pasidaro minkšti. Taip natūraliai išskiriama drėgmė. Po 4-5 minučių suminkštėję lapai sudedami ant bambuko stalų ir vyniojami į rutuliukus. Suvynioti jie vėl trumpam sudedami į karštą keptuvę ir greitai maišomi. Tada lapai vyniojami dar kartą ir paliekami džiūti. Po valandos lapai pasidaro blyškios žaliosspalvos, kuri daugiau nesikeičia. Galiausiai lapai yra rūšiuojami sijojant skirtingo dydžio sietais.

Žalioji arbata „China Special Monkey“ (Kinija)
Pasakojama, kad labai seniai Kinijos vienuoliai aukštai kalnuose aptiko puikius laukinių arbatkrūmių sodus. Tačiau jie buvo beveik nepasiekiami. Vienuoliai išmokė vikrias beždžiones nusigauti į tuos sodus ir priskinti arbatžolių, todėl arbata buvo pavadinta “Monkey tea” (beždžionių arbata). Paruoštos arbatžolės buvo puikios kokybės, todėl jas greitai įvertino tikri žinovai. Tai labai geros kokybės, puikaus skonio aromatinga žalioji arbata.

Žalioji jazminų arbata „Drakono Fenikso perlai“ (Kinija)
Žalioji, jazminų žiedlapiais, įsuktais į arbatžolių lapus, aromatizuota arbata yra subtilaus skonio ir aukštos kokybės, todėl labai vertinama arbatos gurmanų.

Žalioji arbata „Sidabrinės žemuogės“ (Kinija)
Tai labai geros kokybės, puikaus skonio ir aromato žalioji lapelių arbata. Arbatos lapeliai yra susukti ir surišti į žemuogės dydžio kamuoliuką, sveriantį 3-5 g, kuris, užpiltas karštu vandeniu, išsiskleidžia tarsi astros žiedas. Lapeliai yra tankiai padengti baltais pūkeliais – tai labai geros kokybės rodiklis.

Žalioji Senčia arbata (Kinija)
Nors geriausiomis Senčios rūšimis garsėja Japonija, tačiau ir Kinijoje išauginama ir paruošiama geros kokybės šios rūšies arbata. Senčios arbata dažnai naudojama įvairiems mišiniams gaminti ir yra žaliosios aromatizuotos arbatos pagrindas. Senčios arbatoje gausu vitaminų A ir B, o ypač C (250 mg/ 100 g), todėl atšalus orams ją reikia gerti dažniau, jei norite išvengti gripo ar peršalimo. Senčios arbata yra aromatinga, šiek tiek aitroko skonio.

Žalioji Bančia arbata (Japonija)
Bančia yra vėlyvojo derliaus arbata. Ji skinama po Senčios, jos lapai stambesni, joje mažiau kofeino, bet kur kas daugiau kalcio (740 mg/ 100 g), geležies, vitaminų B1 ir C. Dėl mažesnio kofeino ir tanino kiekio Bančios arbata yra švelnesnio skonio.

Žalioji Kokeičia arbata (Japonija)
Arbata ruošiama iš žaliosios arbatos miltelių ir ryžių krakmolo. Supresuota ji įgauna lazdelės formą ir tamsoką spalvą. Tai geros kokybės, malonaus, labai švelnaus skonio, kvapni arbata.

Žalioji arbata „Kiniška rožė“ (Kinija)
Puikios kokybės ir malonaus skonio, gerai tonizuojanti žalioji lapelių arbata. Labai geros kokybės arbatos lapeliai yra meistriškai surišti į žiedą, kuris, išsiskleidęs vandenyje, primena didelį rožės žiedą.

Žalioji Čunmei arbata „Mėnulio rūmai“ (Kinija)
Ypač aukštos kokybės Čunmei arbata iš Kinijos. Ji labai malonaus skonio, švelni ir kvapni.

Žalioji Giokuro arbata (Japonija)
Ši ypač aukštos kokybės žalioji lapelių arbata yra geriausia japoniška arbata. Ji sodresnio aromato ir daug švelnesnė nei Senčia. Taip yra todėl, kad balandžio pabaigoje, vos tik pumpurams pradėjus sprogti, krūmai pridengiami, kad visą laiką būtų šešėlyje. Renkami tik patys geriausi lapeliai. Šioje arbatoje daug vitaminų A, D, ir B1.

Žalioji Pi Lo Čuno arbata (Taivanis)
Aukštos kokybės, puikaus skonio, malonaus, gaivaus, serbentus primenančio aromato žalioji arbata iš Formozos salos.

Žalioji Genmaičia arbata (Japonija)
Žalioji lapelių arbata su paskrudintais ryžių ir kukurūzų grūdais, sušvelninančiais gana aitroką arbatos skonį. Joje gausu polisacharidų, todėl gamintojai ją rekomenduoja diabetu sergantiems žmonėms.

Baltoji arbata
Baltosios arbatos pagaminama labai mažai (daugiausia jos gaminama Fudžiano provincijoje, Kinijoje). Nuskinami dar neišsiskleidę arbatos pumpurėliai. Jie vytinami natūraliai garuojant drėgmei, po to džiovinami. Susisukę pumpurėliai yra sidabrinio atspalvio (todėl kartais vadinami sidabriniais tipsais - lapo viršūnėlėmis). Baltoji arbata yra labai šviesi ir švelni.

Baltoji Indžen arbata (Kinija)
Junšano vietovė ilgą laiką garsėjo arbatos sodais, ypač Tangų dinastijos valdymo metais. Arbata iš šių vietovių būdavo renkama kaip duoklė imperatoriams penkių dinastijų valdymo laikotarpiu (apie 1 000 metų). Norint gauti vieną kilogramą arbatžolių, reikia nuskinti 20 000 pumpurėlių. Indžen (sidabrinės adatėlės) turi labai tvirtus pumpurėlius, tiesius auksinius lapus. Nuskinti pumpurėliai yra padengti tankiu baltų plaukelių sluoksniu. Juose didžiausia eterinių aliejų koncentracija. Pumpurėliai - tai katechinų, flavonoidų, vitaminų “taupyklė”. Nuskinti pumpurėliai yra kaitinami iki 32 laipsnių temperatūros, kol netenka 70 procentų drėgmės, tada suvyniojami į popierių ir dvi dienas laikomi medinėse dėžėse. Po dviejų dienų pumpurėliai vėl kaitinami esant neaukštai temperatūrai ir laikomi dar vieną dieną. Paskutinį kartą pakaitinti ir susukti pumpurėliai sudedami į metalines dėžes, kuriose gali išbūti labai ilgai neprarasdami savo ypatingų skonio ir kvapo savybių. Antpilas yra gelsvos spalvos, puikaus ir labai subtilaus skonio ir aromato. Tai reta arbatos rūšis, todėl yra labai brangi. Ją ypač vertina arbatos gurmanai.

Baltoji Baihao Indžen arbata (Kinija)
Indžen sodas yra vienintelis sodas pasaulyje, kuriame naudojami ypatingi arbatos auginimo ir apdorojimo būdai. Arbatos krūmai yra auginami ir puoselėjami laikantis labai griežtų taisyklių. Skinami tik pumpurėliai ir pirmasis lapelis, o kartais - tik pumpurėliai. Ankščiau šią arbatą galėjo skinti tik nekaltos kilmingosios mergelės. Tam jos naudojo specialias auksines žirkles ir auksinius indus. Nuskintų pumpurėlių niekas kitas negalėjo liesti. Jie buvo kruopščiai vytinami, džiovinami, ir tik pats imperatorius turėjo teisę paruoštas arbatžoles įdėti į arbatinį. Kokių priemonių imamasi šiandien norint išsaugoti nenusakomai švelnų, orchidėjas primenantį aromatą, pažįstamą tik nedaugeliui arbatos ekspertų, niekas nežino - tai Kinijos vyriausybės saugoma paslaptis. Arbatžolės yra skinamos tik vieną kartą per metus ir tik dvi dienas po rūpestingo augalų apžiūrėjimo. Jei tomis dienomis lyja ar yra vėjuota, tais metais derliaus atsisakoma. Per metus paruošiama tik 10-30 kilogramų arbatžolių. Norint gauti vieną kilogramą, reikia nuskinti 10 000 pumpurėlių ir lapelių.

Baltoji Pai Mu Tano arbata (Kinija)
Ji paruošta rankiniu būdu pagal seną metodą. Šios arbatos skonis primena ir žaliąją, ir ulongo arbatas. Dideli arbatžolių lapai (todėl ši arbata dar vadinama baltuoju bijūnu) vos paliesti oksidacijos paliekami nevynioti. Arbatoje gausu balkšvų, sidabrinių lapo viršūnėlių (tipsų), kuriose yra daugiausia eterinių aliejų. Dėl šios priežasties ji yra savito sodraus skonio ir aromato.