Anykščiuose galima ir įstrigti (Anykščiai)

Anykščiuose laukia ne tik puikūs vaizdai, gausybė lankytinų vietų, bet ir žemiškos pilvo problemos. Tuo įsitikino „VŽ Savaitgalio“ žurnalistas, turėjęs reikalų šiame Rytų Lietuvos turizmo traukos centre.
 
Apie pietus lankėmės miesto centre. Su partneriu ėmėme praeivių klausinėti, kur būtų galima jaukiai, ramiai ir skaniai papietauti. Nors miesto centre esantis restoranas „Puntukas“ remontuojamas, iš pradžių nieko blogo nenujautėme. Mat miestelis nedidelis, galima pašokti iki sporto ir poilsio komplekso „Mindaugo karūna“, kurį kadaise pradėjo statyti pirmasis Lietuvos atstovas NBA Šarūnas Marčiulionis. Tačiau čia baras buvo „užkariautas“ Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo fanų, o restorano salėje stalai sustumti ir padengti, matyt, vestuvių puotai.

Nedidelė bėda, pagalvojom, juolab kad pasidairius ir interjeras nelabai traukė. Be to, anykštėnai nurodė dar keturias kavines miesto centre, iš kurių, tiesa, picerija buvo atmesta savaime – norėjosi ko nors kitko, galbūt vietinės virtuvės. Per daug nesiblaškydami pasukame į Antano Baranausko aikštėje esančias „Erdves“. Čia – nemaloni naujiena: prie staliukų vietos yra, tačiau laukti patiekalų reikės bent pusantros valandos, nes pirmiausia patiekalai ruošiami banketui. Nusprendėme daugiau nesiblaškyti ir čia pat restorano darbuotoją iškvočiame, kur galėtume ganėtinai jaukiai papietauti.

„Kadangi esate ratuoti, galėtumėt užsukti į „Pasagėlę“ Niūronyse. Ten pasėdėsite gan prabangiai“, – maloniai pasiūlo išeitį.

Pirmasis įspūdis
Iš miesto centro pasukus Svėdasų link, ties Anykščių riba rodyklė rodo į Niūronis. Neskubant kelionė vaizdingomis apylinkėmis trunka 10 minučių. Vos pravažiavę posūkį į Jono Biliūno gimtinę, patenkame į Arklio muziejaus teritoriją. Neprivažiavus muziejaus automobilių stovėjimo aikštelės, pasukame kairėn, kaip rodo medinė rodyklė, kviečianti užsukti į kavinę. Iš medžio drožti žmogaus ūgio valstietė ir aludaris svetingai kviečia nepasididžiuoti.

Panašu, kad 12.30 val. esame kone pirmieji lankytojai, nors kavinė dirba nuo 10 valandos. Taigi rinktis, kur atsisėsti, visos teisės. Iš pradžių pasivaikštome po kiemą, kur įrengta šakų tvora aptverta šašlykinė. Tačiau skersvėjis pasiunčia prie didesnių stalų aikštelėje. Lauke prie medinių stalų gali susėsti apie 50 išalkusiųjų (po 6 prie kiekvieno). Prisėdame, bet po kurio laiko pajuntame, jog nors šviečia saulė, vėjas žvarbokas. Gūrinam vidun.

Pusrūsis. Sumūrytų šlifuotų akmenų ir tinko siena primena arklides, tačiau tai tik interjero detalė, nes arklių pusrūsyje niekas nelaiko, be to, jiems būtų ir ankštoka – prie 5 medinių stalų vargiai tilptų 30 žmonių. Priešais – nežinomo liaudies menininko nutapyta baltakarčių žirgų porelė. Kitoje pusėje – krosnis su židiniu. Ant jos pastatyta žvakidė su 3 žvakėm ir gėlių puokštė primena altorių. Šalia krosnies – prabangūs židinio prietaisai ir nežinia ką vaizduojanti pusmetrinė afrikietiška statulėlė. Kažkoks popsas. Išardžius altorių, pakeitus židinio instrumentus kaimiškais ir išnešus skulptūrą, interjeras būtų skoningas. O dar jei skambėtų liaudiška muzika, o ne praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio angliškas rokas, būtų visiškai šaunu.

Čia kečupas karalius
Pavarčius valgiaraštį, atrodo, rinktis yra iš ko. Pirmieji patiekalai – įprasti (šaltibarščiai, dienos sriuba, sultinys), keliolika rūšių mišrainių (3-5 Lt), bent šešiais būdais paruošta silkė (4-6 Lt), tarp karštųjų dominuoja kiaulienos patiekalai (10-14 Lt), tačiau yra ir jautienos kepsnys (17 Lt), ir jūros lydeka, ir, žinoma, tarkuotų bulvių cepelinai su spirgučiais (7 Lt). Brangiausias patiekalas – karka, kainuojanti 24 Lt. Desertui – „Pasagėlė“ (bananas, keksas ir ledai – 6 Lt), ledai ir dvi rūšys pieno kokteilių (4 Lt). Stebėtinai platus vynų asortimentas: apie 30 sausųjų vynų rūšių (po 3-5 Lt/100 g) ir 17 markinių vynų, parduodamų buteliais, tarp kurių ypatingoje pagarboje – ispaniškasis raudonasis ir baltasis „El Coto“ – 45 Lt ir 55 Lt už butelį.

Renkamės paskubomis, nes nepraėjus nė 5 minutėms atskuba padavėja. Išgirdusi, kad gersime mineralinį vandenį „Vichi“, pasiteirauja, ar gazuotą, ar paprastą, tačiau, priešingai pageidavimui, atneša paprastą. Su 0,33 l talpos buteliuku atnešamos firminės taurės, tačiau jų vidus „kvepia“ lyg džiovinta žuvimi, lyg pamazgomis, todėl tenka gurkšnoti „iš kakliuko“.
Cepelinų porcijos neįprastai didžiulės ir vardo negadina. Panašu, kad mažiau fantazijos virėjos išnaudoja gamindamos mėsos patiekalus. Antai kiaulienos sprandinės kepsnys „Žarija“ (14 Lt) ir keptas rūkytas kiaulienos kumpis (kiaušinio plakinyje apvoliotas karštai rūkyto kumpio griežinėlis – 10 Lt) patiekiami su pomidorų, agurkų griežinėliais, actu parūgštintomis šviežių kopūstų salotomis ir keptomis bulvėmis arba bulvių koše. Abu kepsniai apšlakstyti nebe pirmos jaunystės kečupu (net liežuvį kerpa). Panašu, kad šis pavilgas ir garnyras puošia visus mėsos patiekalus – bent toks įspūdis susidarė vogčiomis pasidairius į kitų čia sugužėjusių lankytojų lėkštes. Tačiau nugramdžius čia karaliaujantį kečupą patiekalų skonis visiškai priimtinas, nors solidesnis vyras gali likti alkanas. Kadangi užsigerti mažoka, paprašome nealkoholinio alaus. Patiekiamas taurėse su puta, tačiau drungnas ir išsikvėpęs. Šiaip taip nuryjame.

Kantrybės!
Papietaujame ganėtinai greitai, nė 40 minučių netrunkame. Svarstome, jog už tokį operatyvumą galima daug nuodėmių atleisti. Dar po 40 minučių susizgrimbame, kad galime vėl praalkti, jei neatneš sąskaitos. Pradedame ieškoti patys. Baras tuščias, visas kiemas jau užsėstas naujų lankytojų, o visą šią minią, pasirodo, turi apibėgti dvi padavėjos – nespėja prie kiekvieno. Nuoširdi užuojauta.

Galų gale sumokėję, kas priklauso, nusprendžiame, kad verta apžiūrėti dar vieną vietą, kuri paprastai laikoma kiekvienos įmonės veidrodžiu. Prieš akis – užrašas, reikalaujantis popieriaus nemesti į kriauklę. Apsidairęs šypteli, jog nelabai čia ką yra mėtyti: jei būtų striuka, neturėdamas savojo „taktinio“ popieriaus, gali patekti į keblią padėtį.

Išeinant iš kavinės kažkodėl į akis pirmiausia krenta priešais stovintis medinis aludaris. Šįkart į mus, lankytojus, jau atsukęs pasturgalį.

Kazimieras Šliužas
„Verslo žinios“, 2007 08 31
Interneto archyvo nuotr.
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>