Amžinasis Paryžiaus žavesys

Na ir laikai atėjo: sėdai savaitgalį į lėktuvą ir – Paryžiuje. Miestas, kurį keliais sakiniais apibūdinti labai sunku, kiekvienam vis kitoks. Tačiau „le charme de Paris“, Paryžiaus žavesį, širdyje parsiveža tikriausiai kiekvienas.

Paryžius dalijamas į 14 turistų lankomiausių rajonų, kurie apima centrinę  miesto dalį ir atokiau nuo jos esančią meniškų sielų Meką Monmartrą. Rajonų žemėlapiuose žymimos istorinės bei kultūrinės įžymybės. Klausydamas gido nurodymų nepražiopsosi Notre Dame (Dievo Motinos) katedros, Eifelio bokšto, Luvro ar Triumfo arkos bei kitų atvirukuose vaizduojamų miesto įžymybių. Tačiau nė kiek ne mažiau žavus savaitgalis Paryžiuje klajojant ten, kur akys veda.

Gatvėje - visas pasaulis
Tiesioginis skrydis lėktuvu iš Vilniaus iki Paryžiaus trunka kiek trumpiau nei kelionė automobiliu iki mūsų pajūrio – vos 2,5 val. Kaina nekosminė – apie 500 Lt be oro uosto mokesčių. Leidžiamasi Šarlio de Golio (Charles de Gaulle) oro uoste, o iki miesto centro už 8,30 EUR atvykėlius veža autobusai. Beje, skubantieji į Paryžiaus centrą turi kiek apmalšinti savo pažinimo troškulį – automobilių grūstyse tenka lūkuriuoti mažiausiai apie 1,5 valandos. Išlipę Operos kvartale, kur šurmuliuoja bankininkai ir nervingi biržų makleriai, sėdame gerti kavos nuo XIX a. veikiančioje „Cafe de la Paix“. Prieš akis - teatras „Opera de Paris Garnier“; pro šalį tarsi kino filme nesustabdomu srautu eina pačių įvairiausių tautybių žmonės. Ne vienas, buvęs Paryžiuje, pastebėjo: dauguma lauko kavinių įsikūrusios bemaž ant važiuojamosios dalies, tad praeiviai mikliai laviruoja tarp miniatiūrinių staliukų. Beje, kavos skonio automobilių išmetamųjų dujų pagardai negadina.

Pasiklyst sunku
Nutarusiems į Paryžių keliauti be gido viešbutį geriausiai užsisakyti iš anksto – taip sutaupai laiko. Mums pasiseka, nes viešbutis, kurį išsirinkome Vilniuje, – vos už kelių kvartalų nuo Operos aikštės ir vos kelios minutės pėsčiomis iki Eliziejaus laukų. Beje, priešingai nei Vilniuje, Paryžiaus viešbučių žvaigždutės liudija paslaugų kokybę ir jos nekabinamos vien už tai, kad viešbutis įsikūręs nepaprastai geroje vietoje.Pasiklysti Paryžiuje, jei turi žemėlapį, reikia išskirtinių pastangų ar žioplumo – net ir mažiausios gatvelės, susiraizgiusios į smulkų tinklą, kruopščiai žymimos žemėlapyje, gatvių pavadinimai ir namų numeriai kabo beveik ant kiekvieno pastato. O ir paryžiečiai, kalbantys angliškai su žaviu pranzūzišku akcentu, mielai grąžina į kelią paklydusį turistą.

Mados rojus
Atskiros kelionės į Paryžių reiktų norintiesiems atnaujinti savo garderobą. Nedidelių specializuotų parduotuvėlių, prekiaujančių apdarais ir avalyne, gausu ant kiekvieno kampo. Didžiausi sezoniniai išpardavimai čia būna liepą ir sausį.Didingai atrodo Lafaeto galerijos (Galeries Lafayette), įsikūrusiose Hausmano bulvare (Boulevard Haussmann). Per kelis aukštusveikiančiose parduotuvėse galva ir akys raibsta nuo spalvų ir kvapų bei nuo neįmanomos, iš pirmo žvilgsnio, prekių gausos ir įvairovės.

Pardavėjai, priešingai nei jų kolegos Lietuvoje, nekankina kiekvieno pirkėjo klausimais: „Kuo galiu padėti?“, „Ar jau išsirinkote“ ir pan., o ramiai lūkuriuoja, kol pirkėjas prieis pats. Matyt, supranta, kad padėti apsispręsti tokioje prekių gausybėje sunku net ir pasiūlos išlepintiems prancūzams.

Visiems skoniams
Restoranų, kavinukių, jaukių užeigėlių Paryžiuje – gausų it pabirusių karolių. Patiekalų pasirinkimas milžiniškas. Net ir siauriausiose gatvelėse yra bent kelių pasaulio virtuvių patiekalų siūlančių užeigų.

Galiausiai, besiblaškydami tarp užeigų gausos, sukame į pirmą pasitaikiusį restoraną. Beje, restoranais ten vadinamos ir mažos kavinės, talpinančios vos apie 15 svečių.

Užsakome tradicinės svogūnų sriubos, sraigių, kepsnį ir, be abejo, vyno. Panašiems kukliems pietums Paryžiuje išleidžiama apie 30-40 EUR. Maistas lengvas, tačiau sotus. Beje, vynas dažniausiai pilstomas į 140 ml taures ir 250 ml stiklinius ąsotėlius ir yra kiek pigesnis už kavos puodelį. Alaus išsiilgusiems lietuvaičiams dažniausiai bus siūlomas olandų „Heineken“. Sena tiesa – valgymas šioje šalyje yra privalomas dienos ritualas, kurio nevalia skubinti. Todėl ir nuolat besišypsantys padavėjai (dauguma iš jų – vyrai) užsakytą patiekalą gali nešti kiek ilgiau, nei esame įpratę Lietuvoje.Beje, rūkaliai ne visada gaus peleninę, tačiau ne dėl to, kad prancūzai aršūs tabako priešininkai – nuorūkas sėdint lauko kavinėje įprasta mesti tiesiog į gatvę.

Skubantiesiems užkąsti beveik „ant kiekvieno kampo“ siūlomi sumuštiniai su įvairiais įdarais ar prancūziški lietiniai (crepes). Beje, savaitgaliais prancūzai ilsisi, todėl dalis mažesnių kavinių, įsikūrusių atokiau nuo didžiųjų gatvių, kaip ir parduotuvės, šeštadieniais nedirba arba veikia tik iki pietų.

Savaitgaliais - ramiau
Atidavę duoklę Paryžiaus įžymybėms nuklystame į kasdieniu gyvenimu alsuojančias gatveles, kur ramiai teka įprastas paryžiečių gyvenimas. Savaitgaliais prancūzai su šeimomis stengiasi ištrūkti iš miesto, todėl ir žmonių atokesnėse, tačiau nepaprastai jaukiose gatvelėse sutiksi nedaug. Tokiuose rajonuose vos vienas kitas parkas, tačiau žalumos ir spalvų pakanka – pro daugelį langų Paryžių stebi vazoniniai spalvingiausi augalai, o balkonai primena žaliuojančias terasas.

Maloniai nustebino prancūzų vairuotojai ir pėstieji. Pastarieji per gatvę eina tik perėjomis, vairuotojai gatvėse atsargūs ir budrūs, nes jose labai daug dviratininkų. Stovėjimo aikštelių nedaug, todėl miniatiūrinius „Peugeot“ ir „Renault“ stato milimetrų tikslumu. Ir niekas nekviečia policijos ar liudininkų, jei bandydamas pajudėti iš vietos vairuotojas pastumdo greta stovinčius automobilius.

Anželika Giedra iš Paryžiaus
VŽ „Savaitgalio“ informacjia