Prancūzų virtuvė visada nuteikia romantiškai ir verčia daug tikėtis: juk būtent ši virtuvė yra filmų ir knygų tema, o skanauti foie gras ar bent jau croissant Eifelio bokšto šešėlyje svajojame beveik kiekvienas. Dar daugiau, prancūzų virtuvei galite simpatizuoti arba jos neapkęsti, bet išlaikyti abejingumą – labai sunku. Su tokiomis mintimis keliavau į restoraną „Prancūzai“, Algirdo gatvėje. Atokiau nuo centro, tačiau jei buvote Prancūzijoje tai netrikdo – juk ten visada geresnės vietos slepiasi bent jau už kampo ar kokiame kiemelyje.
Pirmasis dalykas, kuris patraukia akį dar tik artėjant prie restorano – tai ciklameno ir įvairiausi violetiniai atspalviai, sekantys nuo iškabos su logotipu iki interjero, nuo meniu pateikimo iki spalvų patiekaluose... Asmeniškai aš Prancūziją visada įsivaizduoju rusvą, su subtilia aukso spalva ir natūralumu bei tariamai netyčiomis vis pasirodančiais prabangos akcentais, bet čia yra visai kitas atvejis. Interjeras gana modernus, spalvingas, derinama begalė faktūrų ir raštų. Ir derinama smagiai, nes net ir visiškai tuščiame trijų salių restorane be jokios romantiškos prieblandos tai sukuria jaukumo jausmą. Taip, vos atėjus čia nebuvo nei vieno užimto stalelio, nors vėliau užsuko kelios įvairaus amžiaus „gurmanų“ porelės.
Svečius čia vaišina stalo vandeniu ir bagete su žolelių svietu. Atrodo paprasta, bet sviestas aromatingas ir gardus, o bagetė – šviežutėlė ir traškia plutele, tad truputį paperka. Meniu nėra labai didelis: jį tradiciškai sudaro užkandžiai, salotos, sriubos, keletas karštųjų patiekalų, blyneliai ir saldėsiai. Restorano pasididžiavimas yra paukštienos patiekalai, prie kurių reikia pasirinkti ir padažą, ir garnyrą. Taigi, rodos, tik 6 patiekalai, tačiau su 6 skirtingais padažais ir 7 garnyrais tai virsta 252 variantais (taip, skaičiavau kelis kartus, nes sunku patikėti). Be to, jei nors kiek turite silpnybę prancūzų virtuvei, tai norėsis sykiu paragauti bent jau pusės meniu. Šiame nedideliame pasimetime išgelbsti padavėja, kuri greitai papasakoja apie patiekalus ir pateikia rekomendacijas. Beje, bendravimas su klientu čia formaliai neformalus ir tai užkabina: atrodo, tarsi turėtum „savo žmogų“, šnipą, kuris virtuvėje nužvelgia, ar šiandien puikiai iškilo „Tarte Tatin“ ir atneša šią informaciją iki stalelio. Ir tai kartojasi visos vakarienės metu.
Vakaro skonis prasideda nuo nacionalinio Prancūzijos gastronominio paveldo – naminio paukštienos pašteto (6,50 Eur). Lėkštėje nemaža riekė pašteto su pora skrebučių ir prie interjero derančių spalvų lapinėmis daržovėmis. Pagamintas iš vištienos, kalakutienos ir ančių kepenėlių, todėl nevisai švelnus, tačiau antienos prieskonis maloniai juntamas. Paštetas buvo gaivus ir birios struktūros, o maži jo gabalėliai tirpo burnoje. Iš tikrųjų nepavadinsiu savęs pašteto mėgėja, apskritai, jį atradau tik Prancūzijoje, bet šį valgyčiau dar ir dar kartą – taigi, tikrai puikus.
Vištieną ir prancūzų klasiką – antieną – mano pasirinkime nugalėjo putpelė (12,00 Eur), kovą dėl garnyro laimėjo ilgai keptos daržovės, už mano lėkštės ribų palikdamos ir žirnelių piurė, ir ratatouille. Firminis padažas čia yra moliūgų, tai patvirtina meniu ir užtvirtina padavėja, bet nepaklusdama rekomendacijai noriu švelnaus „Olandiško“ padažo. Maisto reikėjo palaukti, bet ramioje atmosferoje tai buvo labiau privalumas nei trūkumas, laukti norėtųsi net ir skubant.
Patiekalas atkeliavo didelėje lėkštėje, kurioje puikavosi putpelė, sodrios violetinės spalvos daržovės ir ryškiaspalvių burokėlių dekoras. Estetinio vaizdo man pristigo, nes kepant paukštiena nebuvo surišta, tad mažas paukštelis lėkštėje atrodė labai liūdnai. Pusė paros, kurią ši paukštiena praleido česnako ir degintų rozmarinų marinate tikram jos skoniui visai nepakenkė. Po traškia aukso spalvos odele slėpėsi išties kvapni, sultinga ir labai natūralaus skonio paukštiena, kuriai tiko „Olandiškas“ padažas. Ilgai keptos daržovės buvo geriausiu pasirinkimu: sviestinis moliūgas, pastarnokas, juodosios morkos ir bulvytės buvo minkštos viduje, bet traškiu glazūruotu paviršiumi.
Desertas – šokoladinis pyragaitis su šokolado putėsiais ir vyšnių padažu (4,50 Eur) – nebuvo ypatingas, bet puikiai paruoštas. Drėgnos lengvos tekstūros, nuo pirmojo prisilietimo juntamu sodriu šokolado skoniu. Švelnesnio kakavos skonio buvo putėsiai, o saldumui atsvarą suteikė vyšnių padažas, kuris lėkštėje kartu atliko ir dekoracijos funkciją.
Vakarui artėjant prie pabaigos aplankė visiško sotumo jausmas – iš tikrųjų man būtų pakakę ir karštojo patiekalo, bet norėjosi išmėginti daugiau. Ši vakarienė užtruko ilgiau nei porą valandų, bet jų visai negaila. Atmosfera verčia neskubėti, valgyti pamažu, mėgautis vynu ir šnekėtis, nes prancūzams maistas yra puiki proga pokalbiui.
Skaičiai: naminis paukštienos paštetas (6,50 Eur) + putpelė (12,00 Eur) + šokoladinis pyragaitis su šokolado putėsiais ir vyšnių padažu (4,50 Eur) + taurė sauso putojančio vyno (6,00 Eur). 29,00 eurai už ilgą, sotų ir skanų vakarą.
Patiko: atmosfera, verčianti mėgautis maistu neskubant. Galimybė rinktis patiekalui garnyrą ir padažą taip jį pakeičiant, kaskart vis kitu. Puikus aptarnavimas.
Nepatiko: pagrindiniam patiekalui trūko estetikos ir keistas jausmas, kai užimtas tik vienas staliukas ir jis yra tavo.
Jei eiti, tai: pasimėgauti maistu su draugais ar šeima. Aplinka jauki, bet kartu ir neįpareigojanti, meniu sudarytas taip, kad tiktų įvairiems skoniams. Rami muzika, personalo dėmesys – formulė jaukiam vakarui.
Adresas: Algirdo g. 24, Vilnius LT-01135
Interjeras: 4/5
Aptarnavimas: 5/5
Maistas: 4/5
Vidutinis įvertinimas: 4,33/5
Aušra Daugvilaitė @Meniu.lt
