Pirmą kartą Gretą Dalyaprak pamačiau prieš kelerius metus youtube. Mergina, savo kanale, dalinosi video, kuriuose rodė tiek gyvenimo Stambule akimirkas, tiek išsamiai pasakojo apie savo pomėgius: gastronomiją, knygas, namų interjerą. Manau, jog rubrikai „Pokalbiai apie maistą“ Greta – puiki pašnekovė. Jos meilė maistui, stalo estetikai, o taip pat ir žinios apie Turkiją bei šios šalies gastronominę kultūrą – tai temos, kurias ir bandome apčiuopti šiame interviu.
Greta, žiūrėdama jūsų instagram profilį susidariau įspūdį, jog dieną mėgstate pradėti skaniais pusryčiais. Tad pirmasis klausimas ir susijęs su tuo: ar galėtumėte apibūdinti savo svajonių/idiliškus pusryčius?
Taip, tikrai mėgstu pradėti dieną skaniais pusryčiais. Kasdien to tikrai nepavyksta padaryti, bet dažnai mano rytai prasideda lėtais, akiai gražiais, bet ir skoniu ne ką prastesniais pusryčiais.
Maždaug prieš pusę metų ištekėjau, o prieš metus laiko kartu su vyru apsigyvenome kartu, tad galėjau kurti ir dekoruoti savo namus. Svarbi to dalis buvo įkurti kampelį, kuriame galėčiau valgyti savo skaniuosius pusryčius – kurti svajonių pusryčius tiesiog namuose. Mane visada žavėjo šviesių spalvų kavinių interjeras su baltais ar marmuriniais stalais, ant kurių nufotografuotas maistas visada atrodo gražiai (pati mėgstu fotografuoti, todėl tai itin aktualu). Tad bene pirmasis mano pirkinys buvo apvalus marmurinis stalas. Mūsų virtuvė gana didelė – stalas stovi atskiroje erdvėje prie langų, todėl valgydama mėgstu tiesiog dairytis pro juos. Šio kampelio projektas dar nėra iki galo įgyvendintas, bet prie stalo puikiai derės modernios, šviesios wishbone stiliaus medinės kėdės.
Tobuli pusryčiai būna tada, kai stalas nuklojamas daugybė įvairių lėkštelių su maistu. Tai būna arba turkiški pusryčiai arba eggs benedict, blynai, košės, french ar avocado toast. Viskas patiekiama minimalistinio dizaino, bet tuo pačiu prabangiai atrodančiose lėkštėse. Gražūs įrankiai, lininės ar medvilninės baltos servetėlės. O privalomas pusryčių elementas – šviežiai spaustos apelsinų sultys, kurios patiekiamos vyno taurėje. Fone skamba prancūziška lėta ir rami muzika. Jei paskiriu laiko pasiruošti būtent tokiems pusryčiams, man juos patinka valgyti su vyru. Vis dėlto, labiausiai man patinka pusryčiauti vienai pačiai: būti akimirkoje. Žinoma, tokiu atveju sau pasiruošiu tik vieną patiekalą.
Ne vienerius metus gyvenate Turkijoje. Apie šios šalies gastronomiją dar pakalbėsime. Tačiau pirmiausia papasakokite, su kokiu maistu jums asocijuojasi Lietuva? Kokių produktų ar patiekalų pasiilgstate labiausiai?
Tikriausiai, atsakydama į klausimą su kokiu maistu asocijuojasi Lietuva, atsakysiu kaip, manau, 90% lietuvių – bulvės. Būtent tą sakau ir patiems turkams, kai jie paklausia manęs, kokia yra ta lietuviška virtuvė. Žinoma, mūsų virtuvė tikrai nėra tik bulvės, bet patys mūsų mėgstamiausi patiekalai, tokie kaip cepelinai, kugelis ar bulviniai blynai, juk ir ruošiami iš bulvių.
Aš pati labiausiai pasiilgstu sūrelių. Juos tikrai galėčiau valgyti kiekvieną dieną ir man niekada neatsibostų. Visada grįždama iš Lietuvos parsivežu dėžę sūrelių ir kilogramą ar du varškės, kurios taip pat nėra Turkijoje. Yra kažkas panašaus, bet ne tas. Labai pasiilgstu ir bananų sulčių. Tai nėra kažkoks lietuviškas produktas, bet jų tiesiog nėra pirkti Turkijoje.
Pasiilgstu ir bulvinių blynų ir tai visada būna pirmas patiekalas, kurį paprašau kad man pagamintų, kai apsilankau Lietuvoje. Galėčiau ir pati juos pasigaminti Turkijoje, bet skonis būtų tikrai ne toks, nes ir aplinka prideda savo skonio. Valgyti bulvinius blynus svetur tikrai ne taip skanu, kaip juos valgyti pačioje Lietuvoje.
Stambule dirbate gide – atvykusiems lietuviams aprodote įvairiausius šio miesto kampelius. O kas jus pačią labiausiai žavi šiame mieste?
Tikrai neįmanoma atsispirti Bosforo sąsiaurio grožiui, jis visada žavi. Tikriausiai labiausiai man patinkantis dalykas, tai sėsti į keltą ir sąsiauriu persikelti iš vienos pusės į kitą. Iš Europos per 10–15 min patekti į Aziją. Mane žavi, jog tame pačiame mieste gali tiek paprastoje kavinėje atsigerti geros kavos ir šalia girdėti turgaus šurmulį, verdantį gyvenimą bei užuosti prieskonių kvapus. Tiek gali gurkšnoti tobulai paruoštą kokteilį prabangioje baro terasoje, kur atsiveria visas vaizdas į Stambulą.
O galbūt, priešingai, kažkas Stambule jus nervina, įkyrėjo?
Didžiausia Stambulo problema – kamščiai. Stambulas yra be galo didelis miestas, tad nusigauti iš vienos vietos į kitą užtrunka labai daug laiko: nemažai laiko tenka praleisti kelyje ir kamščiuose. Turistai to nemato, nes viskas jiems pasiekiama labai greitai ir centre viskas po ranka, bet mes, vietiniai, tikrai nemėgstame atsidurti keliuose piko valandomis.
Dažnai turistai manęs klausia, kur aš gyvenu? Kai pasakau, jog man iki jų ir ki centro tenka važiuoti apie dvi valandas, jie būna labai nustebę ir klausia: „Tu dvi valandas važiavai iki mūsų, o dabar namo vėl važiuosi dvi valandas? O rytoj vėl laukia toks pats maršrutas iki mūsų?“. Atsakau, jog taip – jie būna priblokšti. Laikas kelyje tikrai labai vargina. Būtų nuostabu gyventi centre, bet, deja, nuomos kainos tikrai ne visiems.
Taip pat Stambule gyvena jau per daug žmonių, tad ir tai mane pradėjo nervinti. Savaitgaliais stengiuosi likti namuose, o į miestą išeinu darbo dienomis, kai žmonių mieste mažiau.
Savo ekskursijų metu žmones stengiatės nuvesti ir į restoranus, kavinukes. Ar manote, jog geriausiai šalies kultūrą galima pažinti būtent per maistą? Kaip atsirenkate restoranus, į kuriuos vedate žmones?
Vedu tiek ekskursijas, tiek sudarinėju kelionių planus, tad nepaisant to ar asmeniškai susitinkame su žmonėmis, kai vedu jiems ekskursijas, ar bendraujame tik internetu (jei jiems reikalingas tik kelionės sudarymas), visada turistų prašau pasitikėti mano maisto rekomendacijomis ir valgyti ten, kur aš jiems pasiūlau. Džiaugiuosi, jog žmonės manimi visada pasitiki: visi būna labai patenkinti mano parinktais restoranais ir patiekalais, sulaukiu puikių atsiliepimų. Todėl, jei planuojate keliauti į Stambulą negalvokite, ką ir kur valgysite, – palikite tai man. Tikrai manau, jog per maistą galima pažinti ir šalies kultūrą.
Ką, jūsų nuomone, verta paragauti viešint Stambule?
Ką tikrai būtina paragauti tai, žinoma, kebabus (tik nereikėtų maišyti „kebabo“, kurį Lietuvoje valgome kaip greitą maistą, su döner – turkišku kebabu), Dauguma turistų apsistodami viešbučiuose pusryčius valgo juose. Tačiau tikrai privaloma bent vieną rytą pusryčiais pasimėgauti kurs nors prie Bosforo pakrantės, kur jūsų stalas bus nuklotas lėkštėmis lėkštelėmis ir akys raibs nuo gėrybių.
Taip pat siūlyčiau paragauti pide, baklava, lahmacun, įvairių meze. Jei jūs tas, kuriam smalsu paragauti kiek keistesnius patiekalus ar gėrimus, galite pabandyti gėrimą şalgam – tai raugintų ropių ir morkų gėrimas. Taip pat kokoreç – patiekalas, susidedantis iš keptų avies žarnų ir patiekiamas lavaše ar duonoje, kaip sumuštinis.
Esate ištekėjusi už turko. Ar, tarptautinėje šeimoje, iškyla sunkumų, kai kalbama apie maistą? Jei taip – kokių?
Negalėčiau to įvardinti kaip sunkumo, bet tikrai turime skirtingas skonio paletes. Mano vyras augo tradicinėje šeimoje, kur visą savo gyvenimą matė, valgė ir žinojo tik turkišką virtuvę. Kalbant apie maistą, turkai, šiuo klausimu, tikrai yra nacionalistai. Kai mano vyras pradėjo dirbti ir keliauti, jis tik tada, bent šiek tiek, susipažino ir su kitų šalių patiekalais. O kai susipažino su manimi – jam atsivėrė visas pasaulis. Iki tol jis nežinojo, kas yra eggs benedict, ravioli, gelato, poke bowl ar sashimi. Prieš mums susipažįstant, jis niekada nebuvo ragavęs sushi, o tai – mano pats mėgstamiausias patiekalas, tad privalėjau jį nusivesti į restoraną jų paragauti. Vyro reakcija nebuvo gera – jam sushi netgi labai nepatiko. Vis dėlto, aš nepasidaviau ir paraginau dar kelis kartus jų paragauti – dabar sushi jam visai patinka, net pats kelis kartus juos, kartu su manimi, gamino namie.
Turkai viską valgo su duona ir jos vartoja daug ir kiekvieną dieną, o tai tikrai nėra sveika. Teko atpratinti. Dabar vyras jos jau nepasigenda. Jis, iš savo pusės, mane pripratino gerti juodą arbatą iš mažų tradicinių stiklinaičių. Visada mėgau arbatas, bet jas gerdavau įvairias ir iš didelio puoduko. Na, o dabar, dažnai užkaičiu arbatinuką juodos arbatos ir abu kartu gurkšnojame iš mažų stiklinaičių.
Negalėčiau pasakyti, kad vyras puikiai pažįsta lietuvišką virtuvę, nes lietuviškų patiekalų namie negaminu: jis juo ragavo tik kelis – viešnagių Lietuvoje metu. Vyrui labai patinka kepta duona, sūreliai. Na, o tokių patiekalų kaip šaltibarščiai, cepelinai ar silkė, jis neturėjo progos paragauti. Bet aš labai laukiu tos dienos, kai paragaus, bus smagu pamatyti jo reakciją.
Kaip atrodo jūsų šeimos standartinis pirkinių krepšelis? Kokių produktų būtinai turi būti šaldytuve?
Mūsų pirkinių krepšelį sudaro labai daug kiaušinių, kadangi pusryčiams dažniausiai gaminu patiekalus būtent iš jų, o tai pat mėgstu kepti įvairius tortus ir pyragus. Kažkada pabandžiau paskaičiuoti: mes, du žmonės, suvartojame apie 90 ar net 100 vnt. kiaušinių per mėnesį.
Kiekvieną mėnesį pirkinių krepšelį sudaro pagrindiniai produktai: pienas, sviestas, daržovės, vištiena, mėsa. Tačiau likę produktai kas mėnesį vis skiriasi, nes mėgstu išbandyti vis naujus patiekalus ir naujas virtuves.
Nors gyvenate Turkijoje, įtariu, jog mėgstamiausia jūsų virtuvė – kita. Papasakokite, kokia? Kodėl?
Turkiška virtuvė tikrai įeina į mano top trejetuką. Tačiau mano mėgstamiausios virtuvės yra italų bei japonų. Sunku įvardinti kodėl jos: tiesiog šių virtuvių skoniai užburia, jos yra arčiausiai širdies.
Ar save apibūdintumėte kaip drąsią valgytoją?
Ir taip, ir ne. Prisimenu, kai buvome Meksikoje, viename restorane užsisakiau margarita kokteilį. Jis buvo patiektas su svirpliais ant viršaus, kuriuos reikėjo suvalgyti prieš atsigeriant kokteilio. Padavėjas beveik įtikino mane jų paragauti (pats netgi suvalgė vieną, jog padrąsintų mane). Bet vis girdėjau vyro žodžius: „Geriau nevalgyk“. Jie ir įtikino – paprašiau svirplius tiesiog nuimti.
Tad didelio noro, paragauti tikrų keistenybių, neturiu, bet ir neištariu kategoriško „ne“. Tikriausiai, priklauso nuo situacijos. Paskutinis, kiek keistesnis ragautas derinys buvo avies ausies šerbetas, patiektas su burokėliais. Aš net nesu didelė burokėlių mėgėja, bet tas derinys buvo puikus.
Kuriate vlog‘us, kuriuose rodote savo gyvenimą, dalinatės įžvalgomis apie Turkiją, maistą, taip pat – knygas. Ką jums asmeniškai duoda vlog‘ų kūrimas? Ar nebaisu dalintis savo asmeninio gyvenimo užkulisiais?
Vlog’ų kūrimas man yra ir hobis, ir saviraiškos priemonė. Man patinka pasakoti, patinka kažkuo dalintis ir tai rodyti: galėjimas savo mintimis pasidalinti su platesne auditorija mane žavi.
Dalintis savo gyvenimo užkulisiai, tikrai nėra baisu. Man nesvarbu, ką kažkas gali pamanyti ar pasakyti apie mano parodytą gyvenimą. Labai smagu, kai surandi bendraminčių, bet net ir jei kažkam kažkas nepatinka, man tai nėra svarbu. Apie tai negalvoju, todėl drąsiai galiu kurti, filmuoti ir dalintis savo patirtimi ir gyvenimu toliau.
Jau užsiminiau, kad dar viena jūsų aistra, be gastronomijos, tai grožinė literatūra. Galbūt skaitėte knygą, kurioje, be pagrindinės istorijos, didelis dėmesys skiriamas ir „skaniems“ maisto aprašymams. Jei taip – ar galėtumėte parekomenduoti?
Teko šiek tiek pagalvoti. Tokių knygų manau skaityti nelabai teko, bet į galvą ateina Elizabeth Gilbert – Valgyk melskis mylėk, bei Frances Mayes – Po Toskanos saule.
Pabaigai: koks patiekalas, šiuo metu, yra jūsų favoritas, kurio niekaip negalite atsivalgyti?
Šiuo metu, tai mano pusryčiai su avokadu. Avokadą sutrinkite su šakute, įspauskite citrinos sulčių, šiek tiek aštraus padažo, druskos ir juodųjų pipirų. Viską išmaišykite. Ant skrudintos duonos tepamas sūris, dedama karštai rūkytos kalakutienos krūtinėlės filė. Jūsų pasiruošta avokado masė, poached eggs, juodieji pipirai ir baziliko actas dedami ant pačio viršaus. Niekaip negaliu atsivalgyti šių pusryčių, nes jie – tiesiog tobuli!
Dėkoju už pokalbį
Autorė: Rut Javič
