Ambicingas, daug dirbantis ir siekiantis savo svajonių – tokį įspūdį apie savo pašnekovą Paulių Strasevičių turėjau dar iki mudviejų interviu. Turiu pripažinti – jo atsakymai tik patvirtino mano išankstinę nuomonę. Vaikinas – išties mėgaujasi savo veikla, todėl negaili tam laiko ir energijos. Daugiametė patirtis maitinimo sektoriuje, net keturios parašytos knygos (beje, pokalbio metu Paulius išduoda, jog greitai laukia ir dar viena), vadovavimas kulinarijos studijai „Kitchen Obsession“. Paulius – žmogus, kuris savo hobį sugebėjo paversti ir gyvenimo būdu. Kviečiu skaityti mūsų pokalbį ir kiek labiau pažinti šį jauną virtuvės šefą.
Pauliau, viename jūsų interviu teko skaityti, jog, priešingai nei dauguma vaikų, jūs nuo mažens mėgote ragauti beveik viską. Visgi, man užkliuvo žodis „beveik“. Tad ko vis dėlto nemėgote? O kokie patiekalai kelia nostalgiją, kai prisimenate vaikystę?
Skaitant klausimą teko pasinerti į prisiminimus. Jaunystėje, prieš 15 metų, tikrai buvau keliems produktams užsispyręs. Grybai, grikiai ir kiauliena. Šiai dienai valgau viską ir ieškau vis įdomesnių variacijų kaip skaniai pagaminti su šiais produktais. Iš vaikystės, kaip ir daugeliui, nostalgiją kelia visi bulviniai patiekalai. O taip pat ir močiutės bei mamos gaminti patiekalai, nes juk dabar šeimos šefas esu aš – per visas šventes Joms gaminu. (šypteli)
Pacituosiu jus patį: „15-os nusprendžiau, jog noriu dirbti virtuvėje. Tik niekaip nesupratau, kur noriu dirbti“. Kokias alternatyvas svarstėte? Kas kėlė daugiausiai dvejonių?
Taip, tuo metu kaip tik į Lietuvą atkeliavo gastronominė kulinarija ir daug kitų kulinarinių takų takelių. Galvojau ir daug bandžiau dirbti restoranuose ar kitose maitinimo įstaigose iki kol atradau savo aistrą – šventinį maistą.
Ar turite savo maisto gaminimo filosofiją? Jei taip – kokia ji?
Tikrai taip, pirmiausiai estetika, po to skonis, o galiausiai – meilė tam ką darai. Jei darbo nemylėčiau, tikriausiai labai greitai klientas tai pajustų: tiek vaizde tiek skonyje.
Bene didžiausia jūsų aistra – užkandžių gaminimas. Ko reikia, norint pagaminti efektingą užkandį?
Man visuomet į šį klausimą labai sunku atsakyti, nes, tikriausiai, nėra to vieno atsakymo. Reikia ir žinių, praktikos, kokybiškų ingredientų ir ragautojų. O taip pat nebijoti klysti, nes sukurti užkandžius, kurie patiktų tūkstančiams (ir jie valgytų juos per kiekvieną savo šventę), patikėkite – misija sunki. (šypsosi)
Maiste, kaip ir daugelyje sričių, vyrauja mados. Papasakokite apie dabartines užkandžių tendencijas. Kas, šiuo metu,– madinga?
Estetika buvo visuomet svarbi. Bet dabar žmonės, kaip niekada anksčiau, vertina estetinį vaizdą, tad maistas turi atrodyti taip, kad burnoje kauptųsi seilės. Kiekvienas šefas turi savo gaminimo braižą: aš niekad nesivaikiau madų ir gaminau tai, ką jaučiau viduje. O dabar patys, su savo komanda, stengiamės kurti Lietuvoje užkandžių tendencijas.
Vienas iš jūsų „kūdikių“ – kulinarinė studija „Kitchen Obsession“. Kodėl būtent kulinarinė studija, o ne restoranas?
Niekada neturėjau svajonių turėti restorano, visuomet svajojau apie tokią vietą, į kurią žmonės galėtų atvykti pasiimti maisto savo šventėms. Esu dirbęs ne viename restorane, bet visuomet žinojau ko būtent noriu ir tai nebuvo restoranas.
Koks esate vadovas? Ar dirbti su komanda jums – iššūkis, ar, atvirkščiai, – malonumas?
Tikriausiai geriausiai pasakytų mano komanda. Bet mano nuomonė tokia, kad virtuvėje mes visi lygūs ir stengiuosi, kad mano komandai būtų įdomu ir gera dirbti su manimi. Tai sunkus darbas, reikalaujantis daug kruopštumo, įtampos ir dažnai ilgų darbo valandų, todėl labai svarbu, kad darbuotojai jaustųsi gerai.
Teigdama, jog kulinarinė studija – vienas iš jūsų „kūdikių“, ne be reikalo pabrėžiau žodį „vienas“. Kiti – jūsų parašytos knygos. Suprantu, jog visos iš jų – brangios. Vis dėlto, jeigu reikėtų išskirti vieną – kurią išskirtumėte? Kodėl?
Taip, ir tikiuosi netolimoje ateityje išleisime dar vieną, patobulintą ir išbrandintą knygą apie užkandžius. O brangiausia tikriausiai būtų paskutinioji: „Vieno kąsnio užkandžiai“ yra ta vienintelė (juokiasi). Jos pardavimai, kiek žinau, tikrai buvo rekordiniai, lyginant su kitomis, o ir aš joje buvau tikras AŠ.
Ar galėtumėte papasakoti apie knygų gimimo užkulisius? Kas buvo sunkiausia, netikėta?
Tai – labai sunkus ir atsakingas darbas. Juk pagal tuos receptus gamins žmonės! Todėl labai svarbu yra teisingai parašyti receptai. Darbas prasideda nuo receptų susirašymo, po to eina gamyba, kurios eigoje dažniausiai visiškai pasikeičia receptas bei ką buvai užrašęs. Taip jau yra man su virtuve: galiu susirašyti kiek tik noriu savo minčių, o kai pradedame gaminti – viskas pasikeičia. Atsiranda įkvėpimas, fantazija. Svarbu susidėlioti darbus ir turėti gerą komandą, kuri padeda eiti į priekį, kai dingsta motyvacija – pakelia ją ir judi toliau.
Peržvelgusi jūsų socialinius tinklus susidariau įspūdį, jog mėgstate keliauti. Ar, kelionių metu, daug laiko skiriate šalies, kurioje viešite, gastronomijos pažinimui? Kurios iš lankytų valstybių virtuvė jums paliko didžiausią įspūdį?
Taip, nors... O kam tai nepatinka? (šypsosi) Esu neišrankus, man visų šalių virtuvės žavios, bet gal italų, vis dėlto, man yra artimiausia ir skaniausia.
Ar save galėtumėte įvardinti kaip drąsų valgytoją?
Tikrai taip, jei tik yra galimybė visuomet paragauju tai, apie ką kiti gal net nepagalvotų. Neturiu baimės valgyti įvairiausių įdomybių, bet lietuvio tikriausiai niekuo nenustebinsi.
Esate pripažinęs, jog itin mėgstate dirbti. Netgi, sakyčiau, esate šioks toks darboholikas. Ar per visus darbus spėjate pats normaliai pavalgyti? O gal esate „batsiuvys be batų“ – kol kitiems gaminate skanų maistą, pats maitinatės „kuo papuola“?
Prisipažinsiu, kad taip buvo kelerius metus. Kol gaminau kitiems, aš pats valgiau iš greito maisto kavinių. Bet jau mokausi ir stengiuosi pamilti ne tik save, bet ir savo kūną. Stengiuosi gaminti po kelis kartus per dieną sau sveiką maistą. Bet tikrai nėra mitas, kad galioja virtuvės šefams šis apibūdinimas – „batsiuvys be batų“. (šypteli)
Pabaigai, siūlau pafantazuoti: apibūdinkite sau idilišką vakarienę.
Vieta kurioje visa kompanija galėtų pasimiršti apie visas gyvenimiškas problemas. Kur būtų visiems gera, šilta... Gal tai galėtų būti vieta nutolusi nuo Lietuvos 7000km. – Dominika? Pamilau šią šalį, tiek gražių vietų. Nuostabūs vaizdai, skanūs patiekalai, gera emocija ir ko daugiau reikia? O ir sunku nupasakoti tai ką matau ir įsivaizduoju... Jei išeitų perteikti spalvomis ir vaizdais, kaip įsivaizduojame, tai būtų pats gražiausias vaizdas. (šypsosi)
Ačiū už pokalbį
Autorė: Rut Javič
