Jeigu internete esate ieškoję receptų, tikriausiai maisto tinklaraštis „Skanauk su Aušra“ jums jau pažįstamas. Jo autorė Aušra Trasauskaitė pripažįsta, jog savo gyvenime yra išbandžiusi daug įvairiausių mitybų: nuo veganizmo iki becukrės dietos. Visgi, šiuo metu moteris valgo viską – nespaudžia savęs į rėmus ir įvairiausiais receptais dalinasi tiek tinklalapyje, tiek socialiniuose tinkluose. „Maistas turi teikti malonumą“ – teigia mano pašnekovė.
Šiame interviu su Aušra paliečiame išties daug temų: nuo tinklaraščio užkulisių, iki sveiko santykio su maistu bei gyvenimo Suomijoje – moteris šioje šalyje praleido ne vienerius metus, tad turi išties įdomių įžvalgų. Kviečiu paskaityti.
Aušra, savo instagram profilyje rašote, jog jums svarbus sveikas santykis su maistu. Ar galėtumėte praplėsti šią mintį?
Aš turbūt, kaip ir daugelis žmonių, stengiuosi maitintis subalansuotai, renkuosi sveikatai palankesnius patiekalus, bet nepuolu į kraštutinumus. Nemėgstu maisto skirstyti į „sveikas“ ar „nesveikas“. Jeigu retkarčiais suvalgysiu picą, torto gabaliuką ar kokį riebų eklerą, tikrai nieko nenutiks. Daug blogiau yra save riboti, atsisakyti maisto, kurį išties mėgsti. Maistas turi teikti malonumą – man svarbu, kad valgyčiau skaniai, o ne tik sveikai.
Esate išbandžiusi daug skirtingų mitybų: vegetarizmą, veganizmą, becukrę, beglitimę dietas. O šiuo metu valgote viską. Kodėl jautėte poreikį keisti savo mitybą? Ką tai jums davė ir kodėl galiausiai grįžote prie visavalgystės?
Prie skirtingų mitybų mane vedė paprasčiausias smalsumas. Esu girdėjusi ne vieną istoriją, kaip žmonės atsisakę vienokių ar kitokių maisto produktų, pradėjo geriau jaustis, atsikratė ligų, nereikalingų kilogramų ir t.t. Aš neturiu rimtesnių sveikatos sutrikimų, maisto netoleravimų, todėl ir nepajusdavau didesnio skirtumo nevartodama tam tikrų produktų. Šiuo metu stengiuosi, kad mano mityba būtų kuo įvairesnė. Stengiuosi valgyti daug daržovių, gana dažnai valgau ir veganiškus patiekalus. Kaip minėjau anksčiau, saldumynus ar greitą maistą valgau ne kiekvieną dieną, bet tikrai jų neatsisakau.
Taip pat išbandydama kitokias mitybas, esu atradusi ir naujų maisto produktų, patiekalų.
Ne vienerius metus gyvenote Suomijoje. Kokius didžiausius skirtumus gastronomijos srityje pastebite tarp Lietuvos ir Suomijos?
Suomijoje labai populiarus Azijos šalių maistas. Čia įsikūrę emigrantai dažnai atidaro savo šalies virtuvės restoranus. Todėl Suomijoje ypač daug Nepalo virtuvės restoranų. Taip pat galima rasti daugybę tailandietiškų, vietnamietiškų, japoniškų, kiniškų ir pan. restoranų. Populiarėja ir Korėjos virtuvė.
Suomijoje nemažai žmonių netoleruoja gliuteno, laktozės, todėl maitinimo įstaigose visada būna sužymėti alergenai. Taip pat tiek kavinėse, tiek maisto prekių parduotuvėse lengva rasti kepinių be gliuteno, pieno produktų be laktozės.
Didelis dėmesys skiriamas ir veganiškai mitybai. Beveik visose įprasto maisto kavinėse galima rasti patiekalų, tinkančių veganams. Taip pat parduotuvėse galima rasti išties daug alternatyvų mėsai, pieno produktams. Šiuo metu suomiai didelį dėmesį skiria klimato kaitai. Suomijos valdžia siekia, kad iki 2035 metų gyventojai gerokai sumažintų mėsos ir pieno produktų vartojimą, o daugiau būtų vartojama žuvies, augalinės kilmės baltymų bei sezoninių daržovių.
Kokio maisto ilgėjotės gyvendama ten? O ko pasiilgote grįžusi į gimtinę?
Tiesą pasakius jokio maisto nesiilgėjau, nes panašių produktų į lietuviškus rasdavau estų parduotuvėse. Jose galima rasti ir lietuviškų, latviškų maisto prekių. Nerasdavau tik varškės sūrio. Turbūt jo vienintelio ir pasiilgdavau. O tradicinius lietuviškus patiekalus pasigaminu pati, pavyzdžiui kugelį.
Lietuvoje pasiilgau suomiškų cinamoninių bandelių korvapuusti. Suomiai jas kepa be galo gardžias. Taip pat trūksta Karelijos pyragaičių karjalanpiirakka. Jų pagrindas yra iš ruginių miltų, o įdaras iš ryžių.
Mūsų pasąmonėje vis dar gaji mintis, jog Suomija – be galo brangi šalis. Vis dėlto, instagrame esate minėjusi, jog grįžus į Lietuvą jus nustebino tai, kad maisto kainos čia ne ką mažesnės nei Suomijoje. Papasakokite daugiau: ar tikrai standartinis maisto krepšelis Suomijoje kainuoja panašiai, kiek Lietuvoje?
Atsimenu, kad pirmą kartą Suomijoje lankiausi, kai dar Lietuvoje buvo litai. Tada tikrai viskas atrodė labai brangu. Šiuo metu tokio didelio skirtumo nebėra.
Dėl įdomumo palyginau būtinųjų prekių krepšelių kainas Lietuvoje ir Suomijoje. Lyginau pigiausias, vienodo ar panašaus svorio prekes. Į šį krepšelį įėjo tokios prekės, kaip bulvės, obuoliai, vištienos krūtinėlė, šviežias viščiukas, mineralinis vanduo, grikiai, ryžiai ir pan. Lyginau su „Rimi“ internetine parduotuve ir su gana brangaus prekybos centro „K-Market“ internetine parduotuve. Kainos atitinkamai 37 € ir 46 €. Didžiausias skirtumas buvo tarp vištienos produktų. Žinoma, apsiperkant kituose prekybos centruose galima būtų rasti dar pigesnių prekių tiek Lietuvoje, tiek Suomijoje. Tad šis palyginimas yra tik sąlyginis.
Priešingai, kavinėse – maistas yra 30-50 proc. brangesnis negu Lietuvoje.
Papasakokite apie tinklaraščio „Skanauk su Aušra“ pradžią. Kaip ryžotės jį sukurti? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
Labai seniai mokiausi konditerijos ir buvo kilusi mintis pradėti rašyti tinklaraštį, kuriame dalinčiausi saldumynų receptais. Tuo metu jų gamindavau išties nemažai. Atsimenu, kad pabandžiau nufotografuoti savo pagamintą maistą ir supratau, kad nemoku fotografuoti. Tad šios idėjos atsisakiau.
Kai išsikrausčiau gyventi į Suomiją, susikūriau instagram profilį. Jame pradėjau sekti suomių gamtos fotografus. Man taip patiko jų nuotraukos, kad net ir pati išėjusi pasivaikščioti telefonu pradėjau gaudyti įdomesnius kadrus. Tuo labiau, kad Suomijos gamta išties labai graži. Savo instagram paskyroje ir pati keldavau gamtos vaizdų nuotraukas. Po kažkiek laiko pradėjau fotografuoti ir savo pagamintą maistą. Tuo metu daugiausia maitinausi veganiškai, todėl kilo mintis pradėti kurti veganiško maisto tinklaraštį. Taip po truputį viskas ir išsiplėtojo. Šiuo metu keliu jau ne tik veganiškus, bet ir įprasto maisto receptus.
Kaip atsirenkate, kokiais receptais dalintis?
Svarbiausia, kad tas receptas patiktų man pačiai. Dažnai tą patį patiekalą gaminu kelis kartus, kažką patobulinu, pakeičiu. Būna, kad pagaminu – lyg ir viskas gerai, bet tada imu galvoti, kad jeigu pakeisčiau kokį ingredientą kitu ar pakeisčiau jų proporcijas, būtų dar skaniau.
Pastebiu, kad sekėjai labiausiai mėgsta paprastai pagaminamus saldumynus: pyragus, keksus ir sūrio tortus. Taip pat populiarumo sulaukia patiekalai su vištiena ar varške.
Sekėjų, socialiniuose tinkluose, turite išties nemažai. Kaip manote: kuo jūsų tinklaraštis paperka žmones?
Iš sekėjų dažnai girdžiu, kad receptus pateikiu aiškiai, suprantamai. Visada parašau į ką reikia atkreipti dėmėsį gaminant, kas gali nepavykti ar kuo pakeisti vieną ar kitą produktą. Taip pat dažniausiai prie recepto įkeliu ir gaminimo eigos nuotraukas ar video. Vien iš aprašymo ne visada būna aišku, kaip reikia gaminti.
Maisto fotografija – dar viena sritis, kurią reikia išmanyti kuruojant tinklaraštį. Kaip manote ar norint gražiai įmažinti patiekalus, svarbiausia – talentas? Ar vis dėlto – žinios (technikos išmanymas, kompozicinės žinios ir t.t.) ir praktika?
Kažkiek žinių tikrai reikia, bet viskas ateina per praktiką. Teko nemažai įdėti pastangų, kad nuotraukos atrodytų patrauklios, traukiančios akį. Šioje srityje svarbu ir fotogeniški indai bei kiti rekvizitai. Ne kiekviena iš pažiūros graži lėkštė patraukliai žiūrisi ir nuotraukose. O tų tinkamų indų nėra lengva rasti.
Sakyčiau, kad už talentą svarbiau yra noras tobulėti, užsispyrimas. Gana ilgą laiką savo nuotraukų net nekeldavau viešai, nes jos atrodydavo išties baisiai. Po truputį išmokau kurti kompoziją, gražiau patiekti maistą. Žinoma, vieniems viskas pavyksta greičiau, o kitiems reikia daugiau pastangų.
Nors pati nemėgstate fotografuotis, kartais su savo sekėjais pasidalinate asmeninėmis nuotraukomis, gyvenimo akimirkomis. Ar tokiais momentais tenka lipti per save? Kodėl svarbu (jei svarbu) ne tik kelti receptus, tačiau ir parodyti dalelę savęs?
Manau, kad šie dalykai yra labai individualūs – viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Aš esu iš tų, kurie nemėgsta būti dėmesio centre. Man labiau patinka likti už kadro. Žinoma, galėčiau bandyti per save perlipti, bet bijau, kad tai mane nuvestų į perdegimą, galbūt išvis dingtų noras kurti tinklaraštį. Kita vertus, suprantu, kad šiuo metu daugybė žmonių kuria tinklaraščius socialiniuose tinkluose, todėl savo asmenybės rodymas suteikia išskirtinumo. Už kiekvienos maisto nuotraukos stovi jos kūrėjas su savo charakteriu, pomėgiais, požiūriu ir t.t. Tad kažkiek savęs ir parodau. Man labiau patinka pasidalinti vaizdais kaip sportuoju, leidžiu laiką gamtoje. Mane pačią visada įkvepia, kai kiti dalinasi tokiu turiniu.
Esate užsiminusi, jog visada svajojote apie nuosavą verslą. Galbūt tai reiškia, jog plėsite „Skanauk su Aušra“ prekės ženklą?
Plėtros kol kas neplanuoju, nes galbūt per daug rimtai į tai žiūriu. Nenorėčiau atidaryti dar vienos eilinės elektroninės parduotuvės ar parašyti dar vienos knygos. Sakyčiau, kad rinka ir taip yra viskuo perpildyta. Plėsčiau savo veiklą tuo atveju, jeigu turėčiau išties originalią idėją.
Ar gamindama maistą turite kažkokių ritualų?
Niekada nepradedu gaminti maisto, kai virtuvėje yra neplautų indų. Visada juos išsiplaunu, susitvarkau stalviršius. Tvarkytis nelabai mėgstu, bet švara ir tvarka man labai patinka. Taip pat mėgstu klausyti tinklalaidžių, ypač saviugdos temomis. Pastebėjau, kad jeigu esu blogos nuotaikos, pavargusi, stengiuosi nelįsti į virtuvę. Žinau, kad tokiu atveju ką nors prisvilinsiu, sugadinsiu ar įsipjausiu į pirštą.
Pabaigai: ar yra patiekalas, kurio, pastaruoju metu, niekaip neatsivalgote? Jei taip, koks?
Lietuvoje labai dažnai gaminu varškėčius ir kitus saldumynus su varške. Man jie niekada nenusibosta.
Ačiū už pokalbį
Autorė: Rut Javič
